Čia vyrai aure motriškosios, baltai apsidarę, trūsinėdami it gulbiai svyravo, kurių veidas, lytis, akys žiburiuojančios, drąsios požvilgos aiškiai juos rodė niekam nevergaujant. Tokiame tatai krašte gyveno kitą kartą lietuviai bei žemaičiai ilgus amžius didžiai laimingai. Patys sau dirbdami bei vyresnybę skirdami, nežinojo nei lažo, nei pavynasčių, nei baudžiavų, liuosi nuo viso, dieną arė ar medžiojo, naktį su žmona ilsėjo, niekšai, jų saldžių valandų negaišino, skaudūs balsai vagorių, dešimtinykų, šaltyžių, launykų niekuomet jų širdies negildė, kits kitą mylėjo ir globė.