t-001vidutinis
Kas buvo kitose tautose, tas pats nutiko su lie tuviais, kalnėnais ir žemaičiais, kurie, gyvendami nuo neatmenamų laikų vienoj vietoj, turėjo savo dievus, kurie jų lieknuose ir giriose gyvendami džiaugės, ir godojo juos it ynus savo geradėjus ir užtarytojus.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 141
Kas buvo kitose tautose, tas pats nutiko su lietuviais, kalnėnais ir žemaičiais, kurie, gyvendami nuo neatmenamų laikų vienoj vietoj, turėjo savo dievus, kurie jų lieknuose ir giriose gyvendami džiaugės, ir godojo juos it ynus savo geradėjus ir užtarytojus, vildamies dar už savo dorybę gauti kitą, laimingesnį, kame tenai aukštybėse gyvenimą, o už nedorybę pragarą bei kančias rasti. Pačios šventės tų dievų buvo su metų laikais ir jų linksmybėmis sukergtos, kurių jauni ir seni džiaugdamies, kaip regėjom, laukė. Teisingai taria išmintingas vyras, jog tikyba senovės lietuvių buvo džiaugsmu, o džiaugsmas tikyba.