Degindami mirusiuosius į ugnį mėtydavo meškos ir lūšies nagus, o kai kurie prieš mirtį augino nagus, kad galėtų įsikibti kopdami į dangų.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 152-153
Pagal jų nuomonę į dangų eiti ir doriesiems reikią per didžiai aukštą ir žiaurų kalną ropoti į aukštybes, todėl, idant lengviau tenai galėtų įlipti, numirėlius degindami, mėčioję į ugnį meškos ir lūšies nagus, kiti prieš smertį patys nagų savo nepjaustę ir auginę, idant turėtų kuo įsikibti lipdami ir pasiilsėti galėtų.