Lietuvos kunigaikščių derybos dėl krikšto ir karūnacijos

PDF 27

Lietuva liko su lietuvių kalba, mistiškai skambančiomis sutartinėmis, sakmėmis ir pasakomis, su savo pagoniškais dievais. Su pagonišku veidu Lietuva dar gyvens 400 metų ir po Netimero – minėtus dievus matome ir Mindaugo laikais (Mindaugo krikštas ir karalystė taip pat liks epizodas), jie atėjo ir iki Ldk Gedimino, kuris bylos gal ne tiek apie pagonišką monoteizmą, kiek apie vyriausiąjį Dievą – „ir mes turime vieną Dievą…“ Aiškindamas Gedimino sapną apie staugiantį geležinį vilką pagonių žynys Lizdeika ir išpranašaus Vilniaus įkūrimą ir šlovę. Nors nebus nė vieno kunigaikščio, kuris nevestų derybų dėl krikšto, kryžiaus karų epochos Europa, nebe- leisdama valstybėms savarankiškai krikštytis, pati tarsi atstums Lietuvą nuo krikščionybės.

PDF 35

– Žygimanto Augusto mirties (po jo Lietuvą valdė svetimkilmiai valdovai). Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Gediminas, is- toriniu vaidmeniu užgožęs savo pirmtakus. Gediminaičių dinastijai pri- klausė žymiausi, labai svarbų istorinį vaidmenį suvaidinę Lietuvos didieji Gediminas stato Vilniaus pilį. Dail. M. E. Andriolli, 1882 m. Mindaugas Gediminas Algirdas Vytautas Kęstutis. Dail A. Penkowskis, 1838 m. Birutė. Dail A. Penkowskis, 1838 m. Italo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti įsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai 1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA 35 kunigaikščiai – Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, Algirdo sūnus Jo- gaila ir iškiliausias dinastijos atstovas Kęstučio sūnus Vytautas Didysis (valdė 1392–1430). Tiesa, Europoje žinomumu jį aplenkė Jogaila: jam tapus Lenkijos karaliumi (1386), atsirado Gediminaičių šakos Jogailai- čių dinastija. Ši Gediminaičių šaka vėliau (XV a. pab.–XVI a. pr.) pasiekė įtakos viršūnę. Jos atstovai vienu metu sėdėjo Lietuvos, Lenkijos, Čekijos (1471–1526) ir Vengrijos (1490–1506) sostuose. Gediminaičių dinastijos valdymas susijęs su Lietuvos istorijos laiko- tarpiu, istorinėje tautos sąmonėje laikomu šlovingiausiu. Mūsų kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto – vardai, o dinastijos ženklas – Gediminaičių stulpai – yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės simbolių. PAGONIŲ VALSTYBĖ. LIETUVOS KRIKŠTAS P o Mindaugo nebuvo nė vieno Lietuvos valdovo, kuris nebūtų vedęs derybų dėl krikšto, o kartu dėl karūnaci- jos – tai lėmė karas su Vokiečių ordinais (XIII a. pabaigoje jau ir Vokiečių ordinas, nukariavęs prūsus, pradėjo agresiją prieš Lietuvą). Suvokę, kad būti pakrikštytiems Ordino kainuos pernelyg brangiai, lietuvių valdovai ieškojo naujų krikšto variantų per Čekiją, Vengriją, Lenkiją (stačiatikiškas krikštas nebūtų išsprendęs ordinų agresijos problemos). Antra vertus, visi Lietuvos valdovai vadinosi karaliais (pvz., Gediminas laiškuose Vakarams rex; Algirdas laiškuose Bizantijos imperijai – bazileus). Taip juos vadino Vokiečių ordinų šaltiniai, skirtingai nei kitų genčių, neturinčių valstybių, vadus ar net rusų žemių kunigaikščius. Taigi, drįstume teigti, kad bent jau iki Jogailos tapsmo Lenkijos karaliumi 1386 m. Lietuva nusipelno būti vadinama karalyste, tegu ir neturinti visų Vakarų pripažinimo atributų – savotiška arba nesisteminė karalystė. Juolab kad Lietuva iš tikrųjų tapo unikali valstybė Europoje, kartais net laikoma savarankiška civilizacija, nepriskirtina nei lotyniškajai Vakarų Europai, nei bizantiškajai Rytų Eu- ropai. Tiesa, Lietuvoje formavosi individualus ūkis, o tai – Vakarų civi- lizacijos pagrindas, to nebuvo Rytų Europoje. Be to, ten, kur nereikėjo pripažinimo, kur užteko savo pačios galių, pagoniška Lietuva pamažu virto visam regionui reikšminga jėga arba didvalstybe (lenk. mocartstwo, rus. deržava, vok. Grossmacht), o nuo jos iki imperijos – jau tik žingsnis. L I E T U V O S I S T O R I J A 36 Lietuvos valdovas Gediminas, titulavęsis Rex Lethowye ir vedęs inten- syvias derybas dėl krikšto, savo laiškais Vakarų šalims ir miestams šalia krikšto kvietė į Lietuvą Vakarų pirklius ir amatininkus.

PDF 27

Nors nebus nė vieno kunigaikščio, kuris nevestų derybų dėl krikšto, kryžiaus karų epochos Europa, nebe- leisdama valstybėms savarankiškai krikštytis, pati tarsi atstums Lietuvą nuo krikščionybės. Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl tiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš sve- tur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps mandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.