Bajorijos nuomonė ir jos pritarimas dar būdavo svarbūs, sprendžiant klausimą santykių su Lenkija: tuo tarpu, kai Lenkija remdavosi senaisiais dokumentais, Lietuva turėjo remtis savo visuomenės balsu. Į tokiuos seimus atvykdavo visa ponų taryba, visi aukštesnieji valstybės urėdai ir kas tik norįs iš bajorų. Juo toliau, juo seimas darėsi vis įtakingesnis.
Bajorijos nuomonė ir jos pritarimas dar būdavo svarbūs, sprendžiant klausimą santykių su Lenkija: tuo tarpu, kai Lenkija remdavosi senaisiais dokumentais, Lietuva turėjo remtis savo visuomenės balsu. Kazimierui 1447 m. privilegija atleidus visus bajorų valstiečius nuo bet kokių mokesčių valstybei, karų metu ištuštėjęs valstybės iždas pareikalavo apdėti mokesčiais bajoriją. O tą buvo galima padaryti tik jai pačiai sutinkant. Taigi tam sutikimui gauti ir reikėdavo šaukti seimą.
Juo toliau, juo seimas darėsi vis įtakingesnis. O nuo XVI amž. vidurio be jo jau nebebūdavo sprendžiamas joks svarbesnis reikalas. Tačiau seimas negalėjo nei ko nutarti nei leisti įstatymų; jis tik galėjo pareikšti savo nuomonę ar ko nors prašyti; o ką į tai atsakydavo didysis kunigaikštis, tas ir tapdavo įstatymu. Bet iš tikrųjų su seimo nuomone nebuvo galima nesiskaityti, nes nepatenkinta bajorija galėjo šiauštis: neiti į karą, nemokėti mokesčių ir t. t. Tad d. kunigaikštis bajorijos pageidavimų dažniausiai klausydavo.
**Seimai.** Įsigalėjus tarybai, atsirado ir seimai. Mat, būdavo reikalų, kurių nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos masių žinios. Visos bajorijos pritarimas ypač buvo reikalingas tada, kai po d. kunigaikščio mirties kraštą valdydavo taryba. Tad seimai pirmiausia būdavo reikalingi renkant naują didįjį kunigaikštį.
Į tokiuos seimus atvykdavo visa ponų taryba, visi aukštesnieji valstybės urėdai ir kas tik norįs iš bajorų. Bet kadangi dažnai į seimą suvažiuodavo tik artimųjų sričių bajorija, o iš tolimesniųjų sričių kartais niekas neatvažiuodavo, tai įėjo į paprotį, kad visų sričių urėdai atvykdami atsivežtų bent po keletą savo srities bajorijos atstovų. Taigi jokių seimo rinkimų nebuvo. Centro valdžia pati pasirinkdavo žmones, su kuriais norėdavo pasitarti; o jei kas norėdavo ką patsai pareikšti, galėdavo atvykti į seimą ir nekviestas.