Rekolekcijos buvo viena iš dvasinio gyvenimo atsinaujinimo ir pažangos priemonių; jos buvo praktikuojamos parapijose, vienuolynuose ir kunigų seminarijose. Po 1863 m. sukilimo, valdžiai uždraudus kunigams susirinkti į vieną vietą, vyskupas Motiejus Valančius nurodė rekolekcijas atlikti pavieniui, o nuo 1865 m. jas sutrumpino iki trijų dienų.
Rekolekcijos buvo viena iš dvasinio gyvenimo atsinaujinimo ir pažangos priemonių; jos buvo praktikuojamos parapijose, vienuolynuose ir kunigų seminarijose.
Viena iš dvasinio gyvenimo atsinaujinimo bei pažangos priemonių yra rekolekcijos. Jos yra praktikuojamos parapijose, vienuolynuose, kunigų seminarijose. Jas atlieka ir dvasininkai. Vysk. M. Valančius rūpinosi, kad jo kunigai atliktų metines rekolekcijas. Tai patvirtiną daug išlikusių dokumentų.
Po 1863 m. sukilimo, valdžiai uždraudus kunigams susirinkti į vieną vietą, vyskupas Motiejus Valančius nurodė rekolekcijas atlikti pavieniui, o nuo 1865 m. jas sutrumpino iki trijų dienų.
Po 1863 m. sukilimo valdžia uždraudė kunigams suvažiuoti į vieną vietą. Todėl vysk. M. Valančius 1864.IX.14 aplinkraščiu kunigams priminė, kad, jeigu negalėsią suvažiuoti į rekolekcijas, tegul jas atlieka pavieniui3. Jau nuo 1865 m. pasunkėjus sąlygoms, ganytojas sutrumpino rekolekcijas iki trijų dienų4.