Po audros gaspadorius linksmindamasis keldavo namiškiams puotą ar gėrynę. Kilus audrai arba grasinant krušai šeimininkas tris kartus apeidavo savo rugius ar varstą su lašinių paltimi ir melsdavo Perūną.
Po audros gaspadorius linksmindamasis keldavo namiškiams puotą ar gėrynę.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Audrai praėjus, gaspadorius linksmindamos pakėlęs namiškiams puotą, arba gėrynę, jog jį Perūnas nuo tos nelaimės paglemžti^954 teikės, todėl šis, jam dėkavodamas, iš džiaugsmo pats su šeimyna besveikas lašinius suvalgęs.
Kilus audrai arba grasinant krušai šeimininkas tris kartus apeidavo savo rugius ar varstą su lašinių paltimi ir melsdavo Perūną.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Kieminę auką pats namų gaspadorius atlaikęs tokiu pragumu: ūkiantis ar žaibuojant ir iš tolo krušai kriokiant^951 ar kitai kokiai baisiai nočiai gorinant, šeimininkas, paėmęs visų skanųjį valgį, tankiai lašinių paltį į kukšterą įkabinęs, kepurę nuvožęs, apnešė tris kartus apsuk savo rugius ar varstą^952 , trigubai tais žodžiais melsdamas Perūną, savo Titį: „Perime dievali, nemušk ant mano javų to kipšo, melsiu tave šia palčia lašinių.“^