Ganytojiški laiškai buvo viešai skaitomi iš bažnyčios sakyklos, nesvarbu, ar jie buvo spausdinti, ar ranka rašyti. Laiškai buvo siunčiami dekanams, dekanai siųsdavo kle bonams, o šie laiškus perrašydavo į gaunamųjų raštų knygą ir nurodytu laiku, pirmąjį sekmadienį arba šventadienį, bažnyčioje iš sakyklos skelbdavo žmonėms. Kai kuriuose svarbiausiuose laiškuose, ypač dėl blaivybės, buvo nurodoma juos skelbti tris sekmadienius ar šventadienius iš eilės.
Ar ganytojiški laiškai buvo spausdinti, ar ranka rašyti, didelio skirtumo nebuvo, nes katalikams juos visada skaitė iš bažnyčios sakyklos. Kada ir kaip juos skelbti vyskupas nurodydavo pačiuose laiškuose, nors ir ne visada.
Laiškai buvo siunčiami dekanams, dekanai siųsdavo kle bonams, o šie laiškus perrašydavo į gaunamųjų raštų knygą ir nurodytu laiku, pirmąjį sekmadienį arba šventadienį, bažnyčioje iš sakyklos skelbdavo žmonėms.
Laiškai buvo siunčiami dekanams, dekanai siųsdavo klebonams, o šie laiškus perrašydavo į gaunamųjų raštų knygą ir nurodytu laiku, pirmąjį sekmadienį arba šventadienį, bažnyčioje iš sakyklos skelbdavo žmonėms. Klebonai toliau gautąjį laišką siųsdavo ir savo parapijos filijalistams, jei tokių buvo.
Kai kuriuose svarbiausiuose laiškuose, ypač dėl blaivybės platinimo, nurodoma juos po pamokslo skelbti tris sekmadienius ar šventadienius iš eilės. Mat norėta, kad laiškus išgirstų ir tie suaugę parapijiečiai, kurie bažnyčią lankydavo rečiau, ne kiekvieną savaitę. Rusų administracijos išreikalautuose laiškuose dėl 1863 m. sukilimo sakoma, kad skelbtų tik du (pirmajame) arba vieną (antrajame) kartą.