Didžiojo kunigaikščio raštinės dokumentų rengimo, kaupimo ir registravimo praktika
2 teiginiai2 įrašai0 ryšių
Raštinės tapo kultūrinės produkcijos gamintojomis, kaupėjomis ir raštininkų mokyklomis. Šis pareigūnas saugojo valstybės antspaudus, prižiūrėjo, kad didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje nebūtų parengtas joks raštas, prieštaraująs valstybės įstatymams.
Didžiojo kunigaikščio raštinėje buvo saugomi ir į Lietuvos Metriką pateko ir valstybinio pobūdžio, ir atskiroms LDK sritims bei miestams skirtos privilegijos, bajorystės patvirtinimo, įvairių žemėvaldos sandorių aktai, inventoriai, testamentai, teismų sprendimai, vietos ir tarptautinė korespondencija rusėnų, lotynų, vokiečių (Prūsijos ir Livonijos), arabų ir čekų kalbomis. Taigi Lietuvos Metrikos dokumentai – tai LDK politikos, visuomenės, ūkio, teisės, kultūros istorija, svarbiausias LDK istorijos šaltinis. Atsidūrusi Maskvoje ir iki šiol ten saugoma, ji tapo Lietuvos paveldo išbarstymo ar išgrobstymo simboliu, senosios Lietuvos valstybės likimo ženklu.
Raštija Formuojantis luominei LDK visuomenei ir susidarius sudėtingam valstybės valdymo aparatui, XIV–XV a. sandūroje skubiai prireikė rašto. Šio visuomenės raidos etapo rašto poreikius Vakarų Europoje tenkino vienuolijos, tačiau Lietuvoje jų trūko, o rašto poreikis sparčiai didėjo. Raštinės tapo kultūrinės produkcijos gamintojomis, kaupėjomis ir raštininkų mokyklomis. Jų veikla gerokai prisidėjo prie to, kad raštas įsiskverbė į LDK bajorų ir miestiečių buitį. XV–XVI a. pradžios Lietuvos kultūra kartais apibūdinama kaip raštinių kultūra.