Didžiojo kunigaikščio raštinės dokumentų rengimo, kaupimo ir registravimo praktika
2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Raštinės tapo kultūrinės produkcijos gamintojomis, kaupėjomis ir raštininkų mokyklomis. Šis pareigūnas saugojo valstybės antspaudus, prižiūrėjo, kad didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje nebūtų parengtas joks raštas, prieštaraująs valstybės įstatymams.
Didžiojo kunigaikščio raš-\ntinėje buvo saugomi ir į Lietuvos Metriką pateko ir valstybinio pobūdžio, \nir atskiroms LDK sritims bei miestams skirtos privilegijos, bajorystės pa-\ntvirtinimo, įvairių žemėvaldos sandorių aktai, inventoriai, testamentai, \nteismų sprendimai, vietos ir tarptautinė korespondencija rusėnų, lotynų, \nvokiečių (Prūsijos ir Livonijos), arabų ir čekų kalbomis. Taigi Lietuvos \nMetrikos dokumentai – tai LDK politikos, visuomenės, ūkio, teisės, kul-\ntūros istorija, svarbiausias LDK istorijos šaltinis. Atsidūrusi Maskvoje ir \niki šiol ten saugoma, ji tapo Lietuvos paveldo išbarstymo ar išgrobstymo \nsimboliu, senosios Lietuvos valstybės likimo ženklu.
Raštija Formuojantis luominei LDK visuomenei ir susidarius su- dėtingam valstybės valdymo aparatui, XIV–XV a. sandūroje skubiai pri- reikė rašto. Šio visuomenės raidos etapo rašto poreikius Vakarų Europoje tenkino vienuolijos, tačiau Lietuvoje jų trūko, o rašto poreikis sparčiai didėjo. Raštinės tapo kultūrinės produkcijos gamintojomis, kaupėjomis ir raštininkų mokyklomis. Jų veikla gerokai prisidėjo prie to, kad raštas įsiskverbė į LDK bajorų ir miestiečių buitį. XV–XVI a. pradžios Lietuvos kultūra kartais apibūdinama kaip raštinių kultūra.