paprotys

Carinės „lenkų pradų naikinimo“ rusinimo praktikos

2 teiginiai1 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 1 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Po sukilimo buvusiose LDK žemėse caro valdžia ėmėsi „lenkų pradų naikinimo“ politikos.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 106

L I E T U V O S I S T O R I J A 106 Caro valdžia: „Čia nebus Lenkijos“ Po sukilimo Lenkijos karalystė neteko politinės autonomi- jos, o buvusiose LDK žemėse caro valdžia griebėsi politikos, kurią pavadi- no „lenkų pradų naikinimo“ politika. Šios politikos ideologiniu pagrindu tapo nuo Ivano Rūsčiojo laikų žinoma nuostata pretenduoti į LDK žemes, kaip Rusijai neva „istorinio pirmumo“ principu turintį priklausyti pavel- dą. Atseit LDK iki jos pagoniškosios dalies katalikiško krikšto ir Krėvos unijos su Lenkija buvo viena iš stipriausių rusų valstybių, konkuravusi su Maskva dėl rusų žemių suvienijimo. Tad ilgainiui rusais būtų tapę ir patys šios valstybės kūrėjai – etniniai lietuviai. Neva po Liublino unijos LDK tebuvo Lenkijos valda. Taigi, „susigrąžinusi“ tai, kas jai priklauso pagal „istorinio pirmumo teisę“, Rusija turi teisę, kad ir prievarta, „atkurti is- torinį teisingumą“. Todėl naikintos institucijos, kurios skyrė šį kraštą nuo likusios Rusijos, vietos administracijoje neleidžiama vartoti lenkų kalbos. Rusų kalba turėjo tapti ir mokyklų kalba. Nustatyta, kad vietos bajorai gali dirbti vietos administracijos įstaigose tik tada, kai 10 metų atidirbs kitose Rusijos gubernijose.
t-002vidutinis

Lenkų pradų naikinimo politika naikino kraštą nuo Rusijos skyrusias institucijas ir ribojo lenkų kalbą administracijoje.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 106

L I E T U V O S I S T O R I J A 106 Caro valdžia: „Čia nebus Lenkijos“ Po sukilimo Lenkijos karalystė neteko politinės autonomi- jos, o buvusiose LDK žemėse caro valdžia griebėsi politikos, kurią pavadi- no „lenkų pradų naikinimo“ politika. Šios politikos ideologiniu pagrindu tapo nuo Ivano Rūsčiojo laikų žinoma nuostata pretenduoti į LDK žemes, kaip Rusijai neva „istorinio pirmumo“ principu turintį priklausyti pavel- dą. Atseit LDK iki jos pagoniškosios dalies katalikiško krikšto ir Krėvos unijos su Lenkija buvo viena iš stipriausių rusų valstybių, konkuravusi su Maskva dėl rusų žemių suvienijimo. Tad ilgainiui rusais būtų tapę ir patys šios valstybės kūrėjai – etniniai lietuviai. Neva po Liublino unijos LDK tebuvo Lenkijos valda. Taigi, „susigrąžinusi“ tai, kas jai priklauso pagal „istorinio pirmumo teisę“, Rusija turi teisę, kad ir prievarta, „atkurti is- torinį teisingumą“. Todėl naikintos institucijos, kurios skyrė šį kraštą nuo likusios Rusijos, vietos administracijoje neleidžiama vartoti lenkų kalbos. Rusų kalba turėjo tapti ir mokyklų kalba. Nustatyta, kad vietos bajorai gali dirbti vietos administracijos įstaigose tik tada, kai 10 metų atidirbs kitose Rusijos gubernijose.