t-001vidutinis
Teodoras Narbutas aprašo paprotį, kai netikėtai mirusių žmonių tėvai ar giminės aukodavo pinigų į Prūsiją žygiuojantiems kariams, kad šie kariautų su nekrikščiais dėl mirusiojo sielos išganymo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 342
Tais laikais buvo įprasta, jog tėvai arba giminės, kuriam nors mirus iš jų giminės, ypač jei mirtis būdavo netikėta arba nelaukta, aukodavo tam tikrą sumą pinigų kariams, žygiuojantiems1 į Prūsiją, kad ten dėl mirusiojo sielos išganymo su nekrikščiais kariautų. Toks paprotys buvo ir Čekijoje. Prahos vyskupas Jonas įsitikino, kad tie kareiviai įprato apgaudinėti, mat, paėmę pinigus, užuot keliavę kariauti su nekrikščiais, traukdavo savo keliu arba, nuvykę į Prūsiją, taip trumpai ten užtrukdavo, jog ordinui visai arba labai mažai kuo tepadėdavo. Tada vyskupas savo diecezijoje paskelbė įsakymą, jog, užuot į nepatikimas rankas įdavus, tokios aukos turinčios būti įteikiamos dvasininkams, paskirtiems tam reikalui, ir siunčiamos tiesiai į Prūsiją kryžiuočiams, kurie jomis deramiau pagal paskirtį pasinaudotų“1 2