XV a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Vytautas pradėjo elgtis kaip savarankiškas valdovas. 1427 m. žygiavo į Maskvą padėti vaikaičiui Baziliui (Vasiliui) II, tam užteko vien pademonstruoti jėgą. Grįžimas namo buvo ne karo žygis, o tik rytinių valstybės pakraščių patikrinimas – pajungiami Pskovas (1426 m.) ir Didysis Naugardas (1428 m.). Atrodė, jog trūksta tik karūnos, kad ir antrasis Vytauto politikos prioritetas – Lietuvos karalystė – būtų pasiektas.