t-001vidutinis
1384 m. Jogaila, pasak Teodoro Narbuto, siekė susivienyti su Vytautu, todėl pasiuntė aukštus pareigūnus su raštais ir žadėjo atkurti ankstesnę brolišką draugystę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 312-313
Tad Jogaila sum anė vienytis su Vytautu: to tikslo siekdamas pasiuntė pas jį patikimus asme nis iš aukštų pareigūnų, įteikė jam raštus, laiduodamas su- grįšiąs prie senos broliškos draugystės, jei tik panorėtų iš karto mirė. Ir stebėjosi didysis kunigaikštis Jogaila, kad per tą susitiki mą taip netikėtai mirė šitiek žmonių, klausinėjo saviškių, kas čia per ste buklas. Ir tas Davaina, kuris buvo paėmęs tą Šventąjį Kryžių, atėjęs ima pasakoti apie stebuklą Habdanko herbo panelei, kurią buvo paėmęs ne laisvėn. O ji tarusi: „Aš sapnavau Viešpaties angelą, kuris sakė, jog Die vas už tai baudęs tuos pagonis, kad jie, turėdami Šventojo Kryžiaus medį, nepagarbiai su juo elgiasi“. Tasai Davainų giminės bajoras atpasakojo mer ginos žodžius didžiajam kunigaikščiui Jogailai. Ir didysis kunigaikštis Jo gaila liepė tam ponui pristatyti tą Dievo Kryžiaus medį ir panelę, kurią jis laikė nelaisvėje. Kunigaikštis Jogaila pats paleido tą panelę gražiai apdo vanojęs, ir liepėjai tą kryžių gražiai parvežti ir pastatyti toje pačioje vieto je, kur jis pirmiau buvęs. Ir panelė, matydama poną Davainą, kurio belaisvė buvo, esant tokį rimtą, savo namuose ją taip gražiai užlaikius ir jautriai elgusis, prisipažino jam esanti vienturtė savo tėvo dukra ir meldė jį vykti drauge su ja pas jos tėvą ir ten, pas tėvą, būti jos vyru. Ir ponas Davaina su panele nuvyko pas jos tėvą, gražiai parvežė tą Šventojo Kryžiaus medį ir pastatė Šventojo Kryžiaus bažnyčioje. O paskui tą panelę paėmė sau į žmonas, ir tuomet prie to Habdanko herbo jam buvo pridėtas kryžius. Ir todėl tą herbą imta vadinti Dubnia)*. Apie tai kalba Strijkovskis (p. 435, 436). Okolskis (p. 141) ir kiti vis dėlto to herbo kilmę aiškina šiek tiek panašiai. 1 Cromer. Index Archivi Cracoviensis. - Nr. 378, 379. 314 nutraukti santykius su bendru tėvynės priešu; garantavo sau gumą, pažadėjo pamiršti nuoskaudas, pripažinti garbę, kilmei deramą ir nuosavybę Rusios valsčių, tėvui priklausiusių, kaip antai, Gardino, Volkovysko ir Brastos; taip pat Polesės su mies tais: Drohičinu, Belsku, Melniku ir Kamenecu, Suražu, Msti- buvu, atiduoti netgi dalį Voluinės m ainais už Trakų ir Žemaitijos