Paskesniai būk Otas, teutonų ciesorius, išsiuntęs tyčioms jau arkivyskupą Magdeburgo, vardu Vai tiekų (Adalbertą), į Parusnį netikėliams teisybę evangelijos skelbti, kursai, nemokėdamas kalbos lie tuvių, nieko gero nenuveikęs, namon sugrįžo1.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 136
Kas bū damas, vienok tuodu vyru daug tenai apkrikštijo gudų ir nuo to laiko prasideda jau gyvoti žodis Die vo ir teisybės gudų tautoj. Paskesniai būk Otas, teutonų ciesorius, išsiuntęs tyčioms jau arkivyskupą Magdeburgo, vardu Vai tiekų (Adalbertą), į Parusnį netikėliams teisybę evangelijos skelbti, kursai, nemokėdamas kalbos lie tuvių, nieko gero nenuveikęs, namon sugrįžo1. Dešimtajame amžiuje rados vienok antras Vai tiekus, gimimo čekas, kilties vyras, du kartu vys kupas Prahos, ant galo zokanykas; tas, bedrausda- mas ir begrėsdamas savo vientaučius nuo pasileidi mo ir nuodėmių, taip jiems įsipiktino, jog, kėlusis ermyderiui namuose, palikinąs vyskupiją savo tu rėjo pas Boleslovą Kantrųjį, lenkų karalių, atsidan ginti.