t-001vidutinis
Paskesniai būk Otas, teutonų ciesorius, išsiuntęs tyčioms jau arkivyskupą Magdeburgo, vardu Vai tiekų (Adalbertą), į Parusnį netikėliams teisybę evangelijos skelbti, kursai, nemokėdamas kalbos lie tuvių, nieko gero nenuveikęs, namon sugrįžo1.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 136
Kas būdamas, vienok tuodu vyru daug tenai apkrikštijo gudų ir nuo to laiko prasideda jau gyvoti žodis Dievo ir teisybės gudų tautoj. Paskesniai būk Otas, teutonų ciesorius, išsiuntęs tyčioms jau arkivyskupą Magdeburgo, vardu Vaitiekų (Adalbertą), į Parusnį netikėliams teisybę evangelijos skelbti, kursai, nemokėdamas kalbos lietuvių, nieko gero nenuveikęs, namon sugrįžo1. Dešimtajame amžiuje rados vienok antras Vaitiekus, gimimo čekas, kilties vyras, du kartu vyskupas Prahos, ant galo zokanykas; tas, bedrausdamas ir begrėsdamas savo vientaučius nuo pasileidimo ir nuodėmių, taip jiems įsipiktino, jog, kėlusis ermyderiui namuose, palikinąs vyskupiją savo turėjo pas Boleslovą Kantrųjį, lenkų karalių, atsidanginti.