Paskesniai būk Otas, teutonų ciesorius, išsiuntęs tyčioms jau arkivyskupą Magdeburgo, vardu Vai tiekų (Adalbertą), į Parusnį netikėliams teisybę evangelijos skelbti, kursai, nemokėdamas kalbos lie tuvių, nieko gero nenuveikęs, namon sugrįžo1. Netikėliai tarės tuomi savo apjuoktas šventeny bes nuo krikščionų nugerbę ir užrūstintus savo die vus atlyžinę, vienok tarnus švento Vaitiekaus mūčelnyko paleidę sveikus, kurie pargrįžę namon Bo leslovui karaliui nelaimą Vaitiekaus apipasakojo.
Paskesniai būk Otas, teutonų ciesorius, išsiuntęs tyčioms jau arkivyskupą Magdeburgo, vardu Vai tiekų (Adalbertą), į Parusnį netikėliams teisybę evangelijos skelbti, kursai, nemokėdamas kalbos lie tuvių, nieko gero nenuveikęs, namon sugrįžo1.
Kas bū damas, vienok tuodu vyru daug tenai apkrikštijo gudų ir nuo to laiko prasideda jau gyvoti žodis Die vo ir teisybės gudų tautoj. Paskesniai būk Otas, teutonų ciesorius, išsiuntęs tyčioms jau arkivyskupą Magdeburgo, vardu Vai tiekų (Adalbertą), į Parusnį netikėliams teisybę evangelijos skelbti, kursai, nemokėdamas kalbos lie tuvių, nieko gero nenuveikęs, namon sugrįžo1. Dešimtajame amžiuje rados vienok antras Vai tiekus, gimimo čekas, kilties vyras, du kartu vys kupas Prahos, ant galo zokanykas; tas, bedrausda- mas ir begrėsdamas savo vientaučius nuo pasileidi mo ir nuodėmių, taip jiems įsipiktino, jog, kėlusis ermyderiui namuose, palikinąs vyskupiją savo tu rėjo pas Boleslovą Kantrųjį, lenkų karalių, atsidan ginti.
Netikėliai tarės tuomi savo apjuoktas šventeny bes nuo krikščionų nugerbę ir užrūstintus savo die vus atlyžinę, vienok tarnus švento Vaitiekaus mūčelnyko paleidę sveikus, kurie pargrįžę namon Bo leslovui karaliui nelaimą Vaitiekaus apipasakojo.
Netikėliai tarės tuomi savo apjuoktas šventeny bes nuo krikščionų nugerbę ir užrūstintus savo die vus atlyžinę, vienok tarnus švento Vaitiekaus mū- čelnyko paleidę sveikus, kurie pargrįžę namon Bo leslovui karaliui nelaimą Vaitiekaus apipasakojo. Karalius lenkų Boleslovas, jutęs tą nelaimą Vai tiekaus, liepė jo kūną nuo netikėlių, noris visų bran giausiai, atpirkti, ko dėjęsis, išsiuntė karalius siun tinius į Parusnį. Bet netikėliai norėjo pagal smagu mą kūno sidabro gauti lygų luitą.