Lietuvos ir Maskvos paliaubų pasiuntinybei vadovavo Petras Miškovskis, Stanislovas Glebavičius, Vaitiekus Kločka ir Jonas Sapiega. Lietuvos pasiuntiniams buvo nurodyta siekti, kad Maskvos valdovas atstatytų pilis, grąžintų belaisvius bei perbėgėlius ir įtrauktų Livonijos magistrą į sutartį. Lietuva ir Maskva sutarė paliaubų metu derėtis dėl amžinos taikos.
Lietuvos pasiuntiniams buvo nurodyta siekti, kad Maskvos valdovas atstatytų pilis, grąžintų belaisvius bei perbėgėlius ir įtrauktų Livonijos magistrą į sutartį.
Išvykstantiems pasiuntiniams buvo\nnurodyta, kad amžina taika galinti būti sudaryta, jei\ngu Maskvos valdovas priimsiąs šias svarbiausias są-\n5 73\n\n## Puslapis 572\n\nlygas: atstatyti pilis, sugrą-\nSudaro šešerių m e tų\nžinti belaisvius bei perbėgė-\npa lia u b a s\nliūs ir įtraukti į sutarties\ntekstą Livonijos riterių ma\ngistrą. Vargais negalais abi pusės sutarė dėl šešerių\nmetų paliaubų, tiesa, gana bjauriomis Lietuvai sąly\ngomis. Pavyko atgauti vieną kitą nereikšmingą pilį,\nbet neatgavo nei pabėgėlių, nei ištisų žemių, nei pa\ngaliau didikų, prie Vedrošos paimtų į nelaisvę, kurie\npasiliko Maskvos rankose.
Išvykstantiems pasiuntiniams buvo\nnurodyta, kad amžina taika galinti būti sudaryta, jei\ngu Maskvos valdovas priimsiąs šias svarbiausias są-\n5 73\n\n## Puslapis 572\n\nlygas: atstatyti pilis, sugrą-\nSudaro šešerių m e tų\nžinti belaisvius bei perbėgė-\npa lia u b a s\nliūs ir įtraukti į sutarties\ntekstą Livonijos riterių ma\ngistrą. Vargais negalais abi pusės sutarė dėl šešerių\nmetų paliaubų, tiesa, gana bjauriomis Lietuvai sąly\ngomis. Pavyko atgauti vieną kitą nereikšmingą pilį,\nbet neatgavo nei pabėgėlių, nei ištisų žemių, nei pa\ngaliau didikų, prie Vedrošos paimtų į nelaisvę, kurie\npasiliko Maskvos rankose.
Ivanas atsakė, jog ir jis di\ndžiai trokšta, kad visi krikš\nčionys, sutelkę jėgas, sėk\nmingai pasipriešintų maho\nmetonų tironijai, tačiau, pri-\nK ai \natsirado \nv iltis \nsu d a r y ti taiką, m ask- \nv ė n a i \ntrečią \nk artą \na p gu la Sm olen ską\n5 7 2\n\nverstas kariauti prieš Aleksandrą, tuo tarpu negali pri\nsidėti prie bendros sąjungos. Esą jis niekad negalė\nsiąs užmiršti, kaip smarkiai jam kenkęs Aleksandras: \nneminint rusų tikėjimui padarytų senųjų skriaudų, vi\nsai neseniai su čekų bei vokiečių algininkais nunioko\njęs Maskvos valstybės pakraščius, o praėjusiais metais \nsuleidęs Užvolgio skitus į Seversko žemę. Vis dėl\nto jo, Ivano, širdis neatsisakanti taikos, jeigu Alek\nsandras neatmesiąs teisingų taikos sąlygų ir neatidė\nliodamas išleisiąs į Maskvą atsakingesnius pasiunti\nnius, kurie ir susitartų dėl taikos.
Vis dėl to jo, Ivano, širdis neatsisakanti taikos, jeigu Alek sandras neatmesiąs teisingų taikos sąlygų ir neatidė liodamas išleisiąs į Maskvą atsakingesnius pasiunti nius, kurie ir susitartų dėl taikos.
Išvykstantiems pasiuntiniams buvo\nnurodyta, kad amžina taika galinti būti sudaryta, jei\ngu Maskvos valdovas priimsiąs šias svarbiausias są-\n5 73\n\n## Puslapis 572\n\nlygas: atstatyti pilis, sugrą-\nSudaro šešerių m e tų\nžinti belaisvius bei perbėgė-\npa lia u b a s\nliūs ir įtraukti į sutarties\ntekstą Livonijos riterių ma\ngistrą. Vargais negalais abi pusės sutarė dėl šešerių\nmetų paliaubų, tiesa, gana bjauriomis Lietuvai sąly\ngomis. Pavyko atgauti vieną kitą nereikšmingą pilį,\nbet neatgavo nei pabėgėlių, nei ištisų žemių, nei pa\ngaliau didikų, prie Vedrošos paimtų į nelaisvę, kurie\npasiliko Maskvos rankose.
Kai šis iškeliavo iš Maskvos, Ivanas pasiuntė savo sūnų Dimitrijų su stip riomis jėgomis dar kartą pamėginti užkariauti Smo lenską. Žymus karvedys Mikalojus Glebavičius jau bu vo žuvęs, metų naštos slegiamas jo tėvas Jurgis, ne tekęs sūnaus, atsisakė sunkių karvedžio pareigų, visi šie pasikeitimai ir sužadino Ivanui viltį, jog dabar su silauksiąs kur kas didesnės sėkmės nei ligi šiol. Ta čiau didžiai prityręs karvedys Stanislovas Kiška, ta pęs po Jurgio vaivada, sutelkė kartu su įgulos virši ninku Mikalojumi Sologubu pagalbines tarnybas ir sėkmingai atrėmė nuo pilies visus Maskvos antpuo lius.