1398 m. rugsėjo pabaigoje, Narbuto aprašymu, Salyno saloje buvo Livonijos magistras Venemaras Brugenojė, aukštieji pareigūnai, vyskupai ir didysis kunigaikštis su žmona bei palyda. Salyno sutartimi Vytautas, kaip ją perteikia Narbutas, įsipareigojo savo valstybės provincijose skleisti krikščioniškąjį tikėjimą, priklausyti Romos bažnyčiai ir valstybei bei neleisti išpuolių į Ordino valdas.
1398 m. rugsėjo pabaigoje, Narbuto aprašymu, Salyno saloje buvo Livonijos magistras Venemaras Brugenojė, aukštieji pareigūnai, vyskupai ir didysis kunigaikštis su žmona bei palyda.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Rugsėjo pabaigoje jau buvo pakelyje į Lietuvą, lydimas to minėto asmens ir pirmųjų ordino vyresniųjų. Kunigaikštis Žygimantas kiek anksčiau tos kelionės grįžo į tėvynę. Salyno sala dar matė Livonijos magist rą Venemarą Brugenoję su aukštaisiais pareigūnais, taip pat 1 To laiško data: Marienburg Dienstag Vincentu Mart. 1398 (Marienbur gas, 1398 metai, šv. kankinio Vincento antradienis). Registr. - S. 70. 2 Datuota: Marienb. Dienstag vor Ostem 1398 (Marienburgas, 1398 me tai, antradienis prieš Velykas). Ten pat. - P. 77. 493 vyskupus: Varmijos - Henriką ir Sambijos - Henriką, be dau gelio prelatų, laisvųjų menų magistrų bei daugelio įžymių ri terių, ordino ir pasauliečių. Atvyko ir didysis kunigaikštis su žmona, Vilniaus vyskupu Andriumi, nemažai kunigaikščių, di dikų ir bajorų
Salyno sutartimi Vytautas, kaip ją perteikia Narbutas, įsipareigojo savo valstybės provincijose skleisti krikščioniškąjį tikėjimą, priklausyti Romos bažnyčiai ir valstybei bei neleisti išpuolių į Ordino valdas.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Prasidėjo pasitarimas: nedaug buvo pasakyti no dėl Gardine sutartų punktų; detaliai pažymėta siena, einanti nuo Livonijos per Salyno salą net iki Mazovijos; nuomonių atitikimas, vienybė, abipusė pagarba vyravo garbingų žmonių pasitarime, tad spalio 12 dieną buvo visiškai susikalbėta dėl sutarties. Buvo patvirtinta visa Gardino sutartis, tik dar pri durta: didysis magistras su niekuo ir jokiais pretekstais nesi- dės į sąjungas, nukreiptas prieš didįjį kunigaikštį Vytautą ir jo valstybę. Pastarasis pasižadėjo ir tvirtai garantavo visose savo valstybės provincijose krikščioniškąjį tikėjimą visomis išgalė mis ir visais būdais skleisti; būti Romos bažnyčiai ir valstybei priklausomas, kaip kiti krikščionys kunigaikščiai priklauso; nie kada neleisti, kad į ordino valdas, kaip priešo, nuo jo valstybės sienų būtų rengiami išpuoliai. Abipusiai prižadėta ir vienų ki tiems įsipareigota tos taikos sutarties šventai, tvirtai ir amžiams nepažeidžiant laikytis; jei Lenkijos karalius sutarties nepatvir tins, dėl to didysis kunigaikštis atsakomybės neturės prisiimti. Iškilmingai pareikšta apie laisvę abiejų pusių kaliniams, įkai tų - kunigaikščio Žygimanto ir kitų - išvadavimą1.