t-001vidutinis
Kojelavičius vaizduoja Glinskį visą naktį drąsinus maskvėnų vadus ir žadėjus lengvą pergalę, nes jis tikėjęs menkomis karaliaus jėgomis.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Karalius su kitais kariais laukė, kuo viskas baigsis; pastebėjęs savo vėliavas kitame krante, jis drąsiai pavarė žirgą į upę ir, vienur briste brisdamas, kitur plaukte plaukdamas, pirmas nusigavo į kitą krantą, pervesdamas be jokių nuostolių visus raitelius. Kol pėstininkai persikėlė plaustais, saulė pakrypo į vakarus. Užėjusi naktis neleido užpulti priešų stovyklos. Mat stovykla, apsupta pylimu bei grioviais ir ginama daugybės kovotojų, net dienos šviesoje galėjo sudaryti nemažai vargo puolėjams; dabar ji kėlė dar didesnę baimę, nes nakties tamsoje priešas, įpratęs klastingai elgtis, galėjo paspęsti pasalas. Glinskis, puoselėdamas jau kartą atmestus sumanymus, po senovei troško vienu smūgiu viską sėkmingai bei laimingai pabaigti, todėl, visą naktį nesudėjęs nė bluosto, guodė ir drąsino maskvėnų pulkų vadus bei kunigaikščius, sakydamas gerai žinąs, jog karaliaus jėgos menkos, ir tvirtai žadėdamas lengvą pergalę.