Darin lietuviai ir žemaičiai, nuo visur sutraukę savo karė- 1182 jus, ėjo gudų tremti, kurie jau ugnia ir karda teriojo padaugavius. Nustoję gudai taip kantraus savo karvedžio tuojau kurs kaip beįmanė tas muko šalin, bet lietuvių vyresnieji taip bukliai buvo savo kareivius sustatę, jog skriejan čius gudus visus į verpetus Daugavos sugrūdo, kuri būk burgėjusi per kamšą kūnų it per purvyną.
Darin lietuviai ir žemaičiai, nuo visur sutraukę savo karė- 1182 jus, ėjo gudų tremti, kurie jau ugnia ir karda te- riojo padaugavius. Abi šąli su visų didžiausia aitra ir narsybe susigrūmė ant skardžių Daugavos. Izias lavas garbingas drąsybe ir narsybe, sako, pats eila- vęs savo gudus į mūšą. Lietuvius bei žemaičius būk taip pat rėdęs vyras protu ir kantrybe galįs, kurio vardo vienok skaugė raštuose neįrašė.
Nustoję gudai taip kantraus savo karvedžio tuojau kurs kaip beįmanė tas muko šalin, bet lietuvių vyresnieji taip bukliai buvo savo kareivius sustatę, jog skriejan čius gudus visus į verpetus Daugavos sugrūdo, kuri būk burgėjusi per kamšą kūnų it per purvyną.
Nustoję gudai taip kantraus savo karvedžio tuojau kurs kaip beįmanė tas muko šalin, bet lietuvių vyresnieji taip bukliai buvo savo kareivius sustatę, jog skriejan čius gudus visus į verpetus Daugavos sugrūdo, kuri būk burgėjusi per kamšą kūnų it per purvyną (kaip gudas pats tų laikų rašytojas sako). Turtai ir gėry bės gudų visą tą dieną teko lietuviams ir žemai čiams. Ta pergale nekakinos dar lietuviai, nes ateinantį metą traukė į Baltuosius Gudus ir Juodgirėnus, ra- П83 dę tenai gyventojus krikščionis, daugiaus pavėdžius jau į gudus nekaip į lietuvius, kurie, vergaudami nuo 300 metų gudams, patys buvo jau išvisę į gu dus, visą jų kraštą nuteriojo, priemiesčius Pleškavo ir Naugardo nudegino, bažnyčias nuplėšė, pilės iš vertė, ir kame tiktai lietuviai ir žemaičiai ant savo greitų žirgų pasirodė, tenai akmuo ir vanduo paliko betyruojąs.