1370 m. pabaigoje Algirdas, Kęstutis ir Liubartas, sujungę savo kariaunas, iš Voluinės įsiveržė į Lenkijos Rusią ir užėmė žemes iki Liublino. Senieji metraščiai pasakoja, kad iš Lenkijos gabenant auksinį kryžių su kryžiaus medžio nuolauža vežimas sustojo prie sienos, o jį traukę žmonės krito lyg negyvi.
1370 m. pabaigoje Algirdas, Kęstutis ir Liubartas, sujungę savo kariaunas, iš Voluinės įsiveržė į Lenkijos Rusią ir užėmė žemes iki Liublino.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Dėl to jau 1370 metų pabaigoje Algirdas, Kęstutis ir Liubartas, sujungę savo kariaunas, iš Voluinės įsiveržė į Lenkijos Rusią; užkariavo žemes net iki Liublino įskaitytinai; po to perėjo Sandomiro vaivadiją, kurią apiplėšė. Paėmė Plikąjį, kitaip vadinamą Šventojo Kryžiaus, kalną (Gora Lysa) su ten sto vėjusiu benediktinų vienuolynu, turėjusiu įtvirtinimus.
Senieji metraščiai pasakoja, kad iš Lenkijos gabenant auksinį kryžių su kryžiaus medžio nuolauža vežimas sustojo prie sienos, o jį traukę žmonės krito lyg negyvi.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Drauge su kitais bažnyčios turtais buvo paimtas auksinis kryžius, į kurį buvo įsprausta nuolauža to medžio, ant kurio kentėjo Pasaulio Išganytojas. Senieji metraščiai pasakoja, kad esą tą relikviją ga benęs vežimas niekaip negalėjo išvykti iš Lenkijos žemės, sustojo palei sieną kaip įkaltas ir jokiais būdais nevaliojo jo išjudinti; gal vijai ir žmonės, turėję jį traukti, esą kaip negyvi krito ant žemės. Galop, vieno kaimiečio patarti, lietuviai, išvadavę iš nelaisvės lenkų bajorą Choralą ar Koralą, tas brangenybes pasiuntė atgal bene diktinams1 2.