t-001vidutinis
Kitas zokanykas benedikčionis, vardu Brunas, nuleidęs ketverius metus, užsidegė meile žodžio Dievo ir gailesiu savo bendro Vaitiekaus vėl eiti netikėlių mokyti; to dėjęsis, leidos į Parusnį metuo se 1008 su 18 savo tarnų, tarp kurių du buvusiu zokanyku.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Paskesniai Bo leslovas, didindamas jo godą kaipo savo tarno, už žodį Dievo savo gyvybą padėjusį, pardangino su iškilme kūną jo iš klioštoriaus į Gnezno katedrą, kur stebuklus rodė ne vien lenkams, bet dar teuto nams ir italionims, kurią vietą ne vien žmonės, bet ir patys ciesoriai lankė1. Kitas zokanykas benedikčionis, vardu Brunas, nuleidęs ketverius metus, užsidegė meile žodžio Dievo ir gailesiu savo bendro Vaitiekaus vėl eiti netikėlių mokyti; to dėjęsis, leidos į Parusnį metuo se 1008 su 18 savo tarnų, tarp kurių du buvusiu zokanyku. Netikėliai parusėnų, nenumiršę dar Vai tiekaus, burniavo ant jų lygia dalia kaipo ant tų, kurie nori jiems svetimus dievus į jų žemę įveisti, todėl persergėjo tuos mokytojus, idant nepeiktų jų senovės dievų ir kuo veikesniai namon grįžtų.