t-001vidutinis
Įžagę lietuviai žemaičiai į taip naudingą grobį Brandenburgijos atentį metą sukėlė vėl karėjus ir 1327 paskyrę sau karvedžiu Algirdą, vyriausią sūnų Ge dimino, kursai buvo jau garsus ne vien Lietuvoj, bet ir už rubežiaus savo kantrybe ir narsybe, trau kė vėl.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 557
Įžagę lietuviai žemaičiai į taip naudingą grobį Brandenburgijos atentį metą sukėlė vėl karėjus ir 1327 paskyrę sau karvedžiu Algirdą, vyriausią sūnų Ge dimino, kursai buvo jau garsus ne vien Lietuvoj, bet ir už rubežiaus savo kantrybe ir narsybe, trau kė vėl į Brandenburgiją. Tasai karvedys, persikėlęs taip pat upis Ysią, Odrą, sustojo į abažą ties Frank furtu, buveine Brandenburgijos, leisdamas rimtus pulkus terioti į likusiuosius kraštus nuo praėjusiojo žygio; tenai apvertęs į rūstą tyrą, persikėlė per Elbę upį, idant tenai meldžionys, keliaudami į Lie tuvą kariauti, negalėtų maitintis ir kitos pašalpos gauti, plačiai platesniai kraštus Saksonijos lig pat angų Magdeburgo pilės nuteriojo. Išdrevėję tenai lietuviai daugybes teutonų giminių ir pergalėję Val demarą, viešpatį Brandenburgijos, laimingai vėl į Lietuvą su nepaseikimu grobiu pagr-įžo2.