Algirdas su keliais broliais ir gausia kariauna įsiveržė į naugardiečiams priklausiusią Šelonės sritį ir įsirengė stovyklą prie Pšagos upės žiočių. Algirdas, traukdamas į Naugardą, priėmė kelią pastojusių naugardiečių pasiuntinių atsiprašymus ir susitaikė su jais, įpareigodamas naugardiečius prireikus padėti Lietuvai prieš kryžiuočius.
Algirdas su keliais broliais ir gausia kariauna įsiveržė į naugardiečiams priklausiusią Šelonės sritį ir įsirengė stovyklą prie Pšagos upės žiočių.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Tuo tarpu Algirdas, nusprendęs pats numaldyti naugardiečių sambrūzdį, lydimas keleto savo brolių, stojęs gausios kariaunos priešakyje, įsiveržė į Šelonės sritį, priklausančią naugardiečiams, įsikūrė stovykloje prie Pšagos upės žiočių. Iš ten į Naugardą paliepė vykti pasiuntiniui, kuris žmonių sueigoje pasakė: „Įžeidėte Lietuvos didįjį kunigaikštį Algirdą proteguodam i jo brolį, maištą prieš tėvynę ruošiantį, kariauną telkiate, ir netgi viešoj sueigoj jūsų posadnikas Eustachas pavadino jį šunimi. Visa tai privertė patraukti į mūšio lauką, stoti prieš jus“.
Algirdas, traukdamas į Naugardą, priėmė kelią pastojusių naugardiečių pasiuntinių atsiprašymus ir susitaikė su jais, įpareigodamas naugardiečius prireikus padėti Lietuvai prieš kryžiuočius.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Naugardiečių pasiuntiniai pastojo kelią Algirdui, traukiančiam į miestą, priėm ė jis atsiprašymus, sutiko draugiškai taikytis, tik su sąlyga, kad naugardiečiai, atsiradus reikalui, teiktų pagalbą prieš kryžiuočius; po to, apdovanoti brangiomis dovanomis, grįžo į savo šalį1.