Istorinis įvykis

1204 ir 1206 m. Rusinų karas su Lietuva

2 teiginiai2 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 2 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 teiginių

t-001vidutinis

Lietuviai, anot Teodoro Narbuto, vedami grobio troškimo, pasiekė Rogačiovo apylinkes, tačiau po lemiamo mūšio pralaimėjo rusinams: žuvo 1700 karių, o grobis ir belaisviai buvo atimti.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4

PDF 73

Lietuviai, sužinoję apie riaušes Rusioje ir kruvinus tenykščių kunigaikščių tarpusavio vaidus, genami troškimo prisiplėšti, su nemažomis .pajėgomis per tankius miškus ir pasienio klampynes prasibrovė tad prie Dnepro žemupio, kitaip sakant, į Rogačiovo apylinkes, ir plačiai puolė. Tuo tarpu tenykščius kraštus valdę kunigaikščiai, Olegovičiai černigoviečiai, gavę pagalbos Romano Borisovičiaus vedamus Smolensko riterius, patraukė į kovą su lietuviais. Po lemiamo mūšio pergalė atiteko rusinams. Žuvo 1700 lietuvių karių, kiti pakriko, grobis ir belaisviai buvo atimti, netgi bėgliai dar ilgai buvo persekiojami ir daigojami3.

t-002vidutinis

Po dvejų metų lietuviai vėl su didelėmis pajėgomis puolė Rusios kraštą, tačiau, kaip aprašo Teodoras Narbutas, lemiamame mūšyje buvo sutriuškinti: žuvo dalis vadų, o likusi kariauna pasitraukė į girias ir raistus.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4

PDF 73

Po dvejų metų, vasarą, lietuviai vėlei su tokiomis pačiomis galingomis pajėgomis puolė Rusios kraštą, ir pasienio žemių kunigaikščiai tam, kad atsilaikytų, visi turėjo stoti į mūšio lauką: smolenskiečius vedęs Vladimiras Riurikaitis, Romanas Borisovičius,— tikriausiai iš Minsko krašto,— Toropeco kunigaikščio Dovydo sūnūs Konstantinas, Mstislavas ir Rostislavas. Lemiamame mūšyje lietuviai buvo malte sumalti: nemaža jų vadų žuvo, kariauna sutriuškinta, kiti išsigelbėjo giriose ir raistuose4.