Pasak Teodoro Narbuto, įžeistas didysis kunigaikštis įsakė Uždneprės ir Padonės totoriams, o šie, jo apibūdinimu, didžiuliais pulkais pasklido po Podolę tarsi skėriai. Uždneprės ir Padonės totoriai susitelkė ir pasitraukė Dnepro link, o juos persekioję vengrai stepėje dėl maisto stokos neteko žirgų ir žmonių.
Pasak Teodoro Narbuto, įžeistas didysis kunigaikštis įsakė Uždneprės ir Padonės totoriams, o šie, jo apibūdinimu, didžiuliais pulkais pasklido po Podolę tarsi skėriai.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Tuo įžeistas didysis kunigaikštis davė įsakymą Uždneprės ir Padonės totoriams, kurie didžiuliais pulkais, tarsi skėriai, pasipylė po Podolę. Vengrijos kariauna, vadovaujama Andriaus, Septynių miestų žemės vaivados, buvo pakeliui; su didžiojo kunigaikščio vedamąja ji susirėmė tarp Braclavo ir Kameneco; prasidėjo kruvinas ir atkaklus mūšis.
Uždneprės ir Padonės totoriai susitelkė ir pasitraukė Dnepro link, o juos persekioję vengrai stepėje dėl maisto stokos neteko žirgų ir žmonių.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Totoriai susimetė draugėn ir greitai metėsi Dnepro link, ką pastebėję vengrai šį sambrūzdį palaikė jų baime ir ėmėsi vytis, tačiau įsigavę į tuščią stepę, neturėdami kuo maitintis pačiu nedėkingiausiu metų laiku, užmokėjo už tą skubotumą žirgų ir žmonių netektimi. Tuokart buvo lengva išvyti vengrus iš Podolės ir išsilaikyti įtvirtintose pilyse.