Taip Otokarui su kryžėjais kariaujant samionis ir kitus žemaičius tarp upių Pragaro ir Nemuno, kalavijonys nuo antros pusės, tai yra nuo Padaugavio, tuointimpos veržės per Žemgalius į Žemaičius, dykdami visuomet su kryžėjais susinerti. Pradžioj samionys susiskliautę kantriai ir stipriai turėjos, bet ilgainiui, mažindamos kritusiais ir žeistaisiais, nebgalėjo meldžionų benuramdyti, nebstengdami įsitraukė į Kalgių kai mą, bet jog ir tenai meldžianys įkandin juos vijo, prasidėjo vėl baisesnė. Įkyrėjus vergauti kryžėjams, samionys Galgarbių apykaitose vėl buvo pakėlę ginklą ant savo galžudžių ir apgulę patį vyskupą Sami jos pilėj, Vischusen vadinamoj, bet, nestengdami tenai įsi laužti, pilį palikini paskydo.
Taip Otokarui su kryžėjais kariaujant samionis ir kitus žemaičius tarp upių Pragaro ir Nemuno, kalavijonys nuo antros pusės, tai yra nuo Padaugavio, tuointimpos veržės per Žemgalius į Žemaičius, dykdami visuomet su kryžėjais susinerti.
Nuo tenai Otokaras leidos Pragaru pagal žemyn lig girios, Tvangste vadinamos, kur sai, radęs tenai kalną paupy, užsikėto miestą ir pilį pamatuoti, kuriam pamatus padėjęs, ateinantį metą grįžo namo. Taip Otokarui su kryžėjais kariaujant samionis ir kitus žemaičius tarp upių Pragaro ir Nemuno, kalavijonys nuo antros pusės, tai yra nuo Padauga- vio, tuointimpos veržės per Žemgalius į Žemaičius, dykdami visuomet su kryžėjais susinerti. Noris Stuklandas, mistras kalavijonų, bendravos ir bičiu- liavos su pačiu Mintautu, karalium Lietuvos, kur sai jį visuomet žmoniškai išvaišinęs ne vien apdo venojo, bet dar toli jį palydėjo, bet jam padėka vo- jus už vyresnybę, atėjęs antras mistras kalavijonų pilį šv.
Pradžioj samionys susiskliautę kantriai ir stipriai turėjos, bet ilgainiui, mažindamos kritusiais ir žeistaisiais, nebgalėjo meldžionų benuramdyti, nebstengdami įsitraukė į Kalgių kai mą, bet jog ir tenai meldžianys įkandin juos vijo, prasidėjo vėl baisesnė.
Pradžioj samionys susiskliautę kantriai ir stipriai turėjos, bet ilgainiui, mažinda- mos kritusiais ir žeistaisiais, nebgalėjo meldžionų benuramdyti, nebstengdami įsitraukė į Kalgių kai mą, bet jog ir tenai meldžianys įkandin juos vijo, prasidėjo vėl baisesnė kovė. Samionys, nevildamies nė nuo kur veikios pagalbos, užsirūstinę grūmės su tokia kantrybe ir narsybe, jog meldžionys patys nu ilsę rados. Ilgas valandas varžės pergale, į abi pusi svyruojančia, bet, atėjus įgulei Karaliaučiaus pa galbon meldžionims, samionys išguro, bet, kaip bu vo sutarę iki paskuojo turėtis, taip ir darė, kaipogi nė vienas nei šalin muko, nei pasidavė, bet visi karvietėj paliko, velydamies pagal savo senovės ti kybą liuosais mirti ir kame tenai aukštybėse links mesnį gyvenimą už savo kantrybę ir dorybę rasti, nekaip amžinai vergauti svetimiems, kurių narsybę paskui dar piemenėliai ilgus amžius dainėse garbi no.
Įkyrėjus vergauti kryžėjams, samionys Galgarbių apykaitose vėl buvo pakėlę ginklą ant savo galžudžių ir apgulę patį vyskupą Sami jos pilėj, Vischusen vadinamoj, bet, nestengdami tenai įsi laužti, pilį palikini paskydo.
Taip namie bekerštaujant lietuviams, už namų lygios nelaimos likos. Įkyrėjus vergauti kryžėjams, samionys Galgar- bių apykaitose vėl buvo pakėlę ginklą ant savo galžudžių ir apgulę patį vyskupą Sami jos pilėj, Vischusen vadinamoj, bet, nestengdami tenai įsi laužti, pilį palikini paskydo. Tuo tarpu kamendotas Karaliaučiaus, atėjęs su stipria kariauna, nuteriojo ugnia ir karda visą kraštą, versdamas visa į tyrą, o, gandindamas dar patrakėlius, visus vyriškuosius v iškirto, o motriškąsias su vaikais išvarė vergauti.