t-001vidutinis
Nes kaip per neteisybę kryžėjai į Žemaičių pajūrius buvo įsiveisę, taip visokiais pragumais vėl per neteisybę tvirtinos, kurie krū paudami, idant perkrikštai neįgautų kokio tokio akylumo savo kalboj ir, pragumui kokiam radusis, nepatraktų ir gimine ypatinga.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Patys kryžėjai jau užsiturėjimu užimtuosiuose kraštuose Žemaičių, ne platinimu tikybos berūpinos, vienok jie vis dar tikyba dangavos ir turėjo ją už lyčių tolimesnėms karėms su lietuviais. Nes kaip per neteisybę kryžėjai į Žemaičių pajūrius buvo įsiveisę, taip visokiais pragumais vėl per neteisybę tvirtinos, kurie krūpaudami, idant perkrikštai neįgautų kokio tokio akylumo savo kalboj ir, pragumui kokiam radusis, nepatraktų ir gimine ypatinga nebūtų, neleido savo kunigams mokyti svietą įstatymų tikybos nei bažnyčių jiems kūrė ir tuos vadino perkrikštais arba naujais krikščionimis, kurie kryžėjų klausė, donis jiems mokėjo, baudžiavas, arba lažą, ėjo, laukus arė, pilis jiems dirbo, dešimtines jų kunigams krovė, noris jie ne vien poterių, bet ir žegnotis nemokėjo, ko benorėti numanymo, kas tatai yra krikščionų tikyba. Krikštijo netikėlius tokia pataiga: suvarius į būrius šimtais, dešimtimis ypačiai vyriškus, ypačiai motriškas, kunigas, vandeniu apšlėkęs, vardavo būrį vyrų Petru ar Jonu, o motriškųjų Ona ar-Elzbieta, ir tuomi bengės krikštas.