t-001vidutinis
Nes kaip per neteisybę kryžėjai į Žemaičių pajūrius buvo įsiveisę, taip visokiais pragumais vėl per neteisybę tvirtinos, kurie krū paudami, idant perkrikštai neįgautų kokio tokio akylumo savo kalboj ir, pragumui kokiam radusis, nepatraktų ir gimine ypatinga.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Patys kryžėjai jau užsiturėjimu užimtuosiuose kraštuose Žemaičių, ne platinimu tikybos berūpinos, vienok jie vis dar ti kyba dangavos ir turėjo ją už lyčių tolimesnėms ka rėms su lietuviais. Nes kaip per neteisybę kryžėjai į Žemaičių pajūrius buvo įsiveisę, taip visokiais pragumais vėl per neteisybę tvirtinos, kurie krū paudami, idant perkrikštai neįgautų kokio tokio akylumo savo kalboj ir, pragumui kokiam radusis, nepatraktų ir gimine ypatinga nebūtų, neleido sa vo kunigams mokyti svietą įstatymų tikybos nei bažnyčių jiems kūrė ir tuos vadino perkrikštais ar ba naujais krikščionimis, kurie kryžėjų klausė, do- nis jiems mokėjo, baudžiavas, arba lažą, ėjo, lau kus arė, pilis jiems dirbo, dešimtines jų kunigams krovė, noris jie ne vien poterių, bet ir žegnotis ne mokėjo, ko benorėti numanymo, kas tatai yra krikš čionų tikyba. Krikštijo netikėlius tokia pataiga: su varius į būrius šimtais, dešimtimis ypačiai vyriškus, ypačiai motriškas, kunigas, vandeniu apšlėkęs, var davo būrį vyrų Petru ar Jonu, o motriškųjų Ona ar-Elzbieta, ir tuomi bengės krikštas.