7-oji dalis Lietuvos iros . I Žinios grekonų apie lietuvių bei žemaičių tautą Gilioj senovėj visi tie kraštai, kuriuose šiandien gyvena lietuviai žemaičiai, vadinami prūsais, žem galiais, letvėžais, yra amžina nakčia nežinios apgob ti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 20-21
Sigismuntas III Augustas 1540—1572. 7-oji dalis Lietuvos iros § I Žinios grekonų apie lietuvių bei žemaičių tautą Gilioj senovėj visi tie kraštai, kuriuose šiandien gyvena lietuviai žemaičiai, vadinami prūsais, žemgaliais, letvėžais, yra amžina nakčia nežinios apgobti. Veltui spitrinės visų bukliausias dabotojas toj akloj* tamsybėj, geisdamas tenai bent vardą lietuvių bei žemaičių rasti.
Visa ūkė Lietuvos buvo paskaidyta į kraštus, o kraštai į urėdes, o tos į pavietas, ką tuojau regė sim. . VIII Tikyba lietuvių ir žemaičių Lietuviai ir žemaičiai pos[ėj]o šilimą arba tą ga lybę, kuri visa gaivino, vadino Perkūnu, arba Perūnu, kaipo perėto j a.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 99
Jei kas, bitis sugavęs, neturėdamas vietos, antram atdavė jas gerbti, paskui su juomi pusiau medum dalijos, jei to nenorėjo, tada pirmąjį spietlių atentį metą gavo. Visa ūkė Lietuvos buvo paskaidyta į kraštus, o kraštai į urėdes, o tos į pavietas, ką tuojau regėsim. § VIII Tikyba lietuvių ir žemaičių Lietuviai ir žemaičiai pos[ėj]o šilimą arba tą galybę, kuri visa gaivino, vadino Perkūnu, arba Perūnu, kaipo perėto j a, arba pradžia, viso to, kas yra regimu ir neregimu pasaulėj, tai yra vadino Perkūnu tą galybę, kuri išperėjusi visus stebuklus pasaulės ir dangaus savo išminčia ir malone, noris pati neregima, bet regimai juos gaivina, gūžia ir kutina visą savo perą it motina savo vaikus.
Tą teisybę aiškiai gal re gėti šiandien Lietuvos ir Žemaičių tautoj, kaipogi noris jos ūkė j seniai jau svetimos tautos įsikūrė, noris iras jos rūmų bei pilių seniai jau žemė užgu lėjo, o jos raštus ir minavones skaugingi laikai pa gavo, vienok jos kalba.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 115
Tą teisybę aiškiai gal regėti šiandien Lietuvos ir Žemaičių tautoj, kaipogi noris jos ūkė j seniai jau svetimos tautos įsikūrė, noris iras jos rūmų bei pilių seniai jau žemė užgulėjo, o jos raštus ir minavones skaugingi laikai pagavo, vienok jos kalba tebrodo dar iki šiai dienai jos kiltį, jos galybę ir būdą senovės. Kalba lietuvių bei žemaičių yra ypatinga ir visų senoji tarp visų šiaurės kalbų bei visų pavėdžiausia į kalbas grekonų ir lotynų, kaipo nuo vienos šakos su jodviem, tai yra nuo sanskritų kalbos, paeinanti. Savo būdu yra visų įvairiausia nuo visų šiandien bylomų kalbų; kas daug kalbų moka ir su Lietuvos kalba jas lygina, tas tą teisybę regi, o man stigavoti tame rašte nėra laiko1 2.