LDK didikai parėmė evangelikų reformatų tikėjimą, o beveik visi didikai katalikai ir dalis ortodoksų perėjo į kalvinizmą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 71
Tačiau Lietuvoje formavosi labai gausi Evangelikų re- formatų bažnyčia, gerokai stipresnė nei Lenkijoje. Tai nulėmė, kad LDK didikai (aukščiausias visuomenės sluoksnis) parėmė būtent evangelikų reformatų tikėjimą. Beveik visi didikai katalikai, taip pat dalis ortodoksų perėjo į kalvinistų tikėjimą ir sekuliarizavo beveik 50 proc. katalikų baž- nyčių. Tiesa, kalvinizmas pamažu pradėjo menkti.
XVI a. šeštajame ir septintajame dešimtmetyje beveik visi LDK didikai perėjo į reformaciją ir sekuliarizavo savo funduotas bažnyčias.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 61
Antruoju etapu į reformaciją įsitraukė didikai, kurie pasirinko kitą protestantizmo kryptį – kalvinizmą: jis geriau atitiko jų planus susilpninti Bažnyčios autoritetu besiremiančio didžiojo kunigaikščio valdžią ir pa- čios Katalikų bažnyčios įtaką. Lietuvos reformacijos ryškiausia ir įtakin- giausia protestantų figūra – LDK kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), 1563 m. išleidęs lenkiškai „Brastos Bibli- ją“. XVI a. šeštajame–septintajame dešimtmetyje beveik visi didikai buvo perėję į reformaciją ir sekuliarizavę savo pačių funduotas bažnyčias – tai sudarė pusę visų bažnyčių. Kalvinizmas vėliau pradėjo nykti, tačiau išliko iki šių dienų. Apie Biržus gyvenantys evangelikai reformatai yra tiesiogi- niai kalvinistinės reformacijos, kuriai po Radvilos Juodojo mirties vado- vavo jo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis, palikuonys.
Antruoju reformacijos etapu LDK didikai rinkosi kalvinizmą, siekdami silpninti didžiojo kunigaikščio ir Katalikų bažnyčios įtaką.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 61
Antruoju etapu į reformaciją įsitraukė didikai, kurie pasirinko kitą protestantizmo kryptį – kalvinizmą: jis geriau atitiko jų planus susilpninti Bažnyčios autoritetu besiremiančio didžiojo kunigaikščio valdžią ir pa- čios Katalikų bažnyčios įtaką. Lietuvos reformacijos ryškiausia ir įtakin- giausia protestantų figūra – LDK kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), 1563 m. išleidęs lenkiškai „Brastos Bibli- ją“. XVI a. šeštajame–septintajame dešimtmetyje beveik visi didikai buvo perėję į reformaciją ir sekuliarizavę savo pačių funduotas bažnyčias – tai sudarė pusę visų bažnyčių. Kalvinizmas vėliau pradėjo nykti, tačiau išliko iki šių dienų. Apie Biržus gyvenantys evangelikai reformatai yra tiesiogi- niai kalvinistinės reformacijos, kuriai po Radvilos Juodojo mirties vado- vavo jo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis, palikuonys.
Lietuvoje formavosi labai gausi Evangelikų reformatų bažnyčia, gerokai stipresnė nei Lenkijoje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 71
Tačiau Lietuvoje formavosi labai gausi Evangelikų re- formatų bažnyčia, gerokai stipresnė nei Lenkijoje. Tai nulėmė, kad LDK didikai (aukščiausias visuomenės sluoksnis) parėmė būtent evangelikų reformatų tikėjimą. Beveik visi didikai katalikai, taip pat dalis ortodoksų perėjo į kalvinistų tikėjimą ir sekuliarizavo beveik 50 proc. katalikų baž- nyčių. Tiesa, kalvinizmas pamažu pradėjo menkti.
Civilizaciniam Lietuvos judėjimui barokine Europos „šalikele“ trukdė milžiniški kaimynų smūgiai: valdant švedų kilmės Vazų dinastijai (1587–1668), Lietuvą ir Lenkiją ištiko „tvanas“ – Rusijos ir Švedijos invazija (1654–1667), o valdant Saksų dinastijai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 63-64
Pagal liberum veto teisę bajoriškojo parlamento – Seimo sprendimai turėjo būti priimami vienu balsu, o tai ypač kontrastavo su Vakarų Europos absoliutistinėmis santvarkomis ir trukdė stiprinti bei centralizuoti valstybę. Antra vertus, tokia, moderniuoju žvilgsniu atrodanti anachronistiška, santvarka leido visuomenėje šalia katalikų egzistuoti įvairioms etnokonfesinėms bendri- joms: kalvinistams, liuteronams, stačiatikiams ir unitams, dar vėliau – iš Rusijos atsikeliantiems sentikiams, be to, nuo Vytauto laikų gyvuojan- L I E T U V O S I S T O R I J A 64 tiems karaimams, totoriams ir žydams. Civilizaciniam Lietuvos judėjimui barokine Europos „šalikele“ truk- dė milžiniški kaimynų smūgiai: valdant švedų kilmės Vazų dinastijai (1587–1668), Lietuvą ir Lenkiją ištiko „tvanas“ – Rusijos ir Švedijos in- vazija (1654–1667), o valdant Saksų dinastijai (1697–1763) Lietuva tapo Šiaurės karo (1700–1721) tarp Rusijos ir Švedijos kovų arena.