Evangelikų reformatų bažnyčia Lietuvos evangelikai reformatai
5 teiginiai3 įrašai1 ryšys
Antruoju etapu į reformaciją įsitraukė didikai, kurie pasirinko kitą protestantizmo kryptį – kalvinizmą: jis geriau atitiko jų planus susilpninti Bažnyčios autoritetu besiremiančio didžiojo kunigaikščio valdžią ir pačios Katalikų bažnyčios įtaką. Tačiau Lietuvoje formavosi labai gausi Evangelikų reformatų bažnyčia, gerokai stipresnė nei Lenkijoje.
Tačiau Lietuvoje formavosi labai gausi Evangelikų reformatų bažnyčia, gerokai stipresnė nei Lenkijoje. Tai nulėmė, kad LDK didikai (aukščiausias visuomenės sluoksnis) parėmė būtent evangelikų reformatų tikėjimą. Beveik visi didikai katalikai, taip pat dalis ortodoksų perėjo į kalvinistų tikėjimą ir sekuliarizavo beveik 50 proc. katalikų bažnyčių. Tiesa, kalvinizmas pamažu pradėjo menkti.
Antruoju etapu į reformaciją įsitraukė didikai, kurie pasirinko kitą protestantizmo kryptį – kalvinizmą: jis geriau atitiko jų planus susilpninti Bažnyčios autoritetu besiremiančio didžiojo kunigaikščio valdžią ir pačios Katalikų bažnyčios įtaką. Lietuvos reformacijos ryškiausia ir įtakingiausia protestantų figūra – LDK kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), 1563 m. išleidęs lenkiškai „Brastos Bibliją“. XVI a. šeštajame–septintajame dešimtmetyje beveik visi didikai buvo perėję į reformaciją ir sekuliarizavę savo pačių funduotas bažnyčias – tai sudarė pusę visų bažnyčių. Kalvinizmas vėliau pradėjo nykti, tačiau išliko iki šių dienų. Apie Biržus gyvenantys evangelikai reformatai yra tiesioginiai kalvinistinės reformacijos, kuriai po Radvilos Juodojo mirties vadovavo jo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis, palikuonys.
Antruoju etapu į reformaciją įsitraukė didikai, kurie pasirinko kitą protestantizmo kryptį – kalvinizmą: jis geriau atitiko jų planus susilpninti Bažnyčios autoritetu besiremiančio didžiojo kunigaikščio valdžią ir pačios Katalikų bažnyčios įtaką. Lietuvos reformacijos ryškiausia ir įtakingiausia protestantų figūra – LDK kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), 1563 m. išleidęs lenkiškai „Brastos Bibliją“. XVI a. šeštajame–septintajame dešimtmetyje beveik visi didikai buvo perėję į reformaciją ir sekuliarizavę savo pačių funduotas bažnyčias – tai sudarė pusę visų bažnyčių. Kalvinizmas vėliau pradėjo nykti, tačiau išliko iki šių dienų. Apie Biržus gyvenantys evangelikai reformatai yra tiesioginiai kalvinistinės reformacijos, kuriai po Radvilos Juodojo mirties vadovavo jo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis, palikuonys.
Tačiau Lietuvoje formavosi labai gausi Evangelikų reformatų bažnyčia, gerokai stipresnė nei Lenkijoje. Tai nulėmė, kad LDK didikai (aukščiausias visuomenės sluoksnis) parėmė būtent evangelikų reformatų tikėjimą. Beveik visi didikai katalikai, taip pat dalis ortodoksų perėjo į kalvinistų tikėjimą ir sekuliarizavo beveik 50 proc. katalikų bažnyčių. Tiesa, kalvinizmas pamažu pradėjo menkti.
Civilizaciniam Lietuvos judėjimui barokine Europos „šalikele“ trukdė milžiniški kaimynų smūgiai: valdant švedų kilmės Vazų dinastijai (1587–1668), Lietuvą ir Lenkiją ištiko „tvanas“ – Rusijos ir Švedijos invazija (1654–1667), o valdant Saksų dinastijai.
Pagal liberum veto teisę bajoriškojo parlamento – Seimo sprendimai turėjo būti priimami vienu balsu, o tai ypač kontrastavo su Vakarų Europos absoliutistinėmis santvarkomis ir trukdė stiprinti bei centralizuoti valstybę. Antra vertus, tokia, moderniuoju žvilgsniu atrodanti anachronistiška, santvarka leido visuomenėje šalia katalikų egzistuoti įvairioms etnokonfesinėms bendrijoms: kalvinistams, liuteronams, stačiatikiams ir unitams, dar vėliau – iš Rusijos atsikeliantiems sentikiams, be to, nuo Vytauto laikų gyvuojan-