Namas

PDF 63-64

Pirmasis jų trobesys tose giriose vadinos nams, arba namas, namaitis, dėl ko ir visa tauta nuo\nprašaleičių nomadžiais buvo vadinama, beje, žmonės, namuose gyvenantys. Tas trobesys, kurį\nšiandien dar daugioj vietoj gal regėti, buvo pailguotinas^182 ketvirtainis, be lubų, į pietus su\nskliautais, kuriuose netoli nuo čiukuro buvo trys langeliai, rąste išpjauti, vienas aukščiau, o du\nžemiau per du rąstu, platumo kaip balandis galėjo įlėkti, nuo vanago vejamas, ir dūmai išrūkti.\nPo skliautais į pietus buvo durys, didžiosiomis vadinamos, pro kurias mažne su vežimu galėjo\nįvažiuoti, nuo rytų pusės buvo mažosios durys, o šaly jų langelis nuo saulėtekio, taip pat rąste\nper augumą nuo žemės dėl šviesos iškirstas; po tuo langeliu namo pusėj duobė iškasta, į kurią\npylė paplavas ir kitą įurštą^183 vandenį, iš kurios duobės tekėjo pro namo pamatą į griovį, kursai\nišvestas buvo namo pasieniu lauko pusėj pakalniui.

PDF 67

Senovėj kalnėnai ir žemaičiai tame trobesy visus namų darbus atliko: alų, midų darė, žlugtį\nžlugino, namo asloj dirbo ratus, tekinius, važius, roges, šlėdes^206 , arba šlajas, kubilus ir kitus indus,\nžambius^207 , akėčias, milus ir tūbus^208 loviuose vėlė; trumpai sakant, jų namas buvo trobesys,\nkuriame, kokiai norint esant pagadai, žmogus, nuo saulės ir nuo darganos paglemžtas^209 , galėjo\nbrūzti, kokį noris išsiėmęs knebinį, nesgi tenai visados ugnis kūrinos, prie kurios pablaka susėdę\nšildės ir permerkti nuo lytaus ar krušos džiovinos, vasarą tenai valgė, rudenį ir žiemą stotkus arba\nbaldus ir kitą namų padarynę, beje, žambius, akėčias, ant sulos kamaros sukeltus, laikė.