Kūlgrindos buvo slapti akmenimis grįsti keliai per vandeningas ar klampias vietas. Jais galėjo naudotis tik prityrusio vadovo vedami žmonės, o jų liekanų, pasak šaltinio, dar buvo galima rasti Lietuvoje.
Tie keliai būdavo tokie vingrūs ir pilni klastingų posūkių, kad jais tegalėjo eiti tik prityrusio vadovo vedami žmonės; niekas svetimas negalėjo jais naudotis. Tokie akmenimis grįsti keliai žemaičių buvo vadinami kūlgrindomis (kūlis—akmuo). Ir dabar dar galima rasti Lietuvoje tokių kelių liekanų.
Tie keliai būdavo tokie vingrūs ir pilni klastingų posūkių, kad jais tegalėjo eiti tik prityrusio vadovo vedami žmonės; niekas svetimas negalėjo jais naudotis. Tokie akmenimis grįsti keliai žemaičių buvo vadinami kūlgrindomis (kūlis—akmuo). Ir dabar dar galima rasti Lietuvoje tokių kelių liekanų.