Klėtis buvo pakelta ant trinkų ar akmenų, grįsta ir lubota lentomis dėl sausumo.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 68
Trečiasis trobesys buvo vadinamas klėtis, nuo žodžio klėsti^216 , nuo žemės per uolektį ar pusantros pakeltas ant trinkų ar didelių akmenų, grįstas ir lubotas lentomis dėl sausumo, kurioje buvo javai miegose, arba aruoduose, drabužiai, mėsa, kailiai ir šikšnos laikomos, beje, išeigos ir lietos^217 daiktai; turėjo ji kartais vieną kambarį, kartais du, tris ir keturis, pagal tą, kaip ūkininkas turtingas buvo.
Klėtyje viename kambaryje laikyti javai, kitame kabėjo drabužiai, todėl tas kambarys vadinosi svirnu.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 68
Visi tie kambariai, kaip sakiau, buvo luboti, ant tų lubų viskos^218 , kame laikė džiūvusią mėsą, ant aksčių^219 suvertą, žiemą ir vasarą; tarp tų kambarių viename buvo laikomi javai, kitame drabužiai susverti kybojo, nuo ko ir svirnu vadinos, kitas buvo pačiai žmonystai^220 vasaros laike pavestas.
Klėtis yra nešildomas atskiras kaimo sodybos ūkinis trobesys, skirtas grūdams, maisto produktams, drabužiams laikyti ir poilsiui.
Lituanistika-65087-kupiskis-naujausi-moksliniai-lokaliniai-tyrimai — Kupiškio valsčiaus liaudies architektūra
p. 713 (PDF 714)
Citatos tekstas nepasiekiamas.
Šoninės dvilypės klėtys sudaro antrąjį klėčių tipą: pailgame stačiakampiame pastate dvi atskiras patalpas skiria rąstų siena.
Lituanistika-65087-kupiskis-naujausi-moksliniai-lokaliniai-tyrimai — Kupiškio valsčiaus liaudies architektūra
p. 714 (PDF 715)
Citatos tekstas nepasiekiamas.