Narbutas pritaria Kocebui, kuris gintarą vadino saulės akmeniu ir sunkiai atskleidžiama gamtos mįsle.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 146
Lietuvių kalboje jis išliko žodyje Stiklas, kuris susideda iš s, si, sii, o tai išreiškia lotynų reciprocum, se, sanskrito sieti2, lenkų się; be to, lietuviš kas žodis Stiklas reiškia spindintį daiktą, žodyje glūdi G los s pradas. 150 Kocebus teisingai vadina gintarą saulės akmeniu, se novėje žinomu vardu3, taip pat tikra gamtos mįsle, kurią gaubia sunkiai atskleidžiamos uždangos4. Tačiau senovė je, jei atmesime tokias pasakas ir spėliones, pavyzdžiui, kad jis susidaro iš lūšies šlapimo, ¡gintaru verkė Mulea- įgrido paukščiai arba hiperborėjų Apolonas, būta apie jį gana tikslių žinių.
Gintaras šaltinyje apibūdinamas kaip kietas, blizgus, skaidrus ir dėl šių savybių senovėje prilygintas brangakmeniams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 149
153 Gero gintaro kietumas šipina geležį, jis gražiausiai blizga, jo skaidrumas, vidinis gyslotumas ir dažnai bliz gančių žvynelių lūžiai daro jį vertingą; senovėje jis buvo prilyginamas brangakmeniams. Lengvumas ir žinomos cheminės savybės liepia priskirti jį sakų klasei; patrintas pritraukia lengvus kūnus, iš jo atsirado elektros pavadi nimas ir davė pradžią supratimui apie elektrą. Pridėtas prie skaudamos žmogaus kūno dalies, jis skatina trans piraciją, smilkdamas išskiria maloniai kvepiančių, orą gryninančių dūmų, padeda gydyti reumato ligas. Seniau į daugelį vaistų būdavo dedama skysto gintaro medžiagų, eterinių aliejų, balzamų, kuriuos ir dabar labai vertina in dai ir kinai; pas mus jis dedamas į lakus.
Narbutas mini pasakojimą, kad gintaro viduje esantys vandens lašai didėja ir mažėja kintant mėnuliui, bet neišdžiūva.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 338
Apie gintaro viduje esančius vandens lašus sakoma, jog jie didėja ir mažėja kintant mėnuliui, bet niekada neišdžiūva1. Gintaro gabalai, kuriuose esama didesniu gyvūnų, jo nuomone, yra netikri, nes senovėje jau mokė ta daryti iš jo netikrą brangakmenį, pavyzdžiui, ametis tą; be to, mokėta paversti jį skysčiu ir prireikus apipilti juo bet kokį gyvūną. Tačiau klasta atpažįstama dėl siū lės arba sudūrimo. Apie jo poveikį žmogaus organizmui byloja toks pavyzdys: vieną moterį ištikdavo kažkokie traukuliai, kai tik ji užsidėdavo ant kaklo gintaro karo lius. Labiausiai jį primena skruzdėliniai gyvasakiai; gel tonas ir baltas gintaras kvepia skirtingai.
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 180
Turėjo dar taip pat už šventus aukurus, arba altorius, ant kalnų, kuriuos vadino auko kalnais,\narba alko kalnais, ir viešpilais, ir didelius akmenis, ant kurių meldės ir dievams aukavo, arba juos\nvaišino, kaip šiandien iš gudiškumo yra sakoma, apieras jiems darė, degindami gyvulius, vašką,\ngintarus, mirą ir kitus kvepiančius daiktus ir melsdamos; ant kurių visados amžina ugnis kūrinos,\nkasant juos, šiandien dar randamos tenai supuvusios ir sutrynėjusios^841 anglys tą stigavoja.