Vienok noris ir taip nuveikti, kalavijonys nenorėjo dar visuotinai pasiduoti, užvis geidė kaip įmaną karūną, arba vėliavą, brostvinę apent įgauti. Ant galo bavarų kunigaikštis, savo pilį didžiais grioviais apkasęs ir pylomis apipylęs, įgulei įdavė vėliavą su savo žy me dėvėti.
Vienok noris ir taip nuveikti, kalavijonys nenorėjo dar visuotinai pasiduoti, užvis geidė kaip įmaną karūną, arba vėliavą, brostvinę apent įgauti. To dėjęsis, rėdytojas danų Eilertas, surinkęs dar munkančius karėjus, puolė antrą atvejį ant lietuvių, kurie taip pat mažne visus juos išklojo, patsai Elertas vos ant trečiojo žirgo beišsprūdo nuo kardos įbingusių žemaičių, turtai, ginklai, abažas ir pati brostvinė vėliava teko į ranką lietuviams. Seniai jau buvo įkyrėjusi žemgaliams kruvina vergyba kalavijonų, kurie ant garso tos pergalės patrako ir, tikybos krikščionų išsižadėję, vėl su lietuviais ir žemaičiais susinėrė, užvis paskubino tą ermyderį Nameiksis, didžiai išmintingas žemgalis, kuriam vokytis buvo per ausį uždaužęs.
Taip apsitvdrtinęs, kunigaikštis Bavarijos leido pulkus meldžionų sarioti į apygardas, kurie, nerasdami niekame atsparo, visą sritį sudergė, daug imtinių sugavo ir didį grobį sugriejo, lig mistrui antrą pilį nenubengiant. Ant galo bavarų kunigaikštis, savo pilį didžiais grioviais apkasęs ir pylomis apipylęs, įgulei įdavė vėliavą su savo žyme dėvėti. Tą tenuveikę meldžionys Žemaičiuose grįžo vėl į Parusnį užvis dėl to, jog žiema artinos.