Narbutas, sekdamas Nikolajumi Karamzinu, pirmenybę teikė politiniams įvykiams ir pagal juos suskirstė „Lietuvių tautos istorijos“ turinį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 8
LTI T. Narbutas apžvelgė politine ir kultūrinę lietuvių rai\ndą nuo seniausių laikų iki Liublino unijos. 1569 m. unija - tai\nsavarankiškos LDK egzistavimo pabaiga. T. Narbutas, sekda\nmas rusų istoriku Nikolajumi Karamzinu, pirmenybę teikė po\nlitiniams įvykiams ir pagal juos suskirstė veikalo turinį6.
Narbutas rašo, kad Nikolajus Karamzinas Perkūno vardą kildino iš indų kalbos žodžio „Penui“, reiškiančio didelį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 93
Trumpiau aiškinant žodžio Perkūnas kilmę iš lotynų kalbos, galima teigti, kad jis galėjo būti kilęs iš žodžio percute re, kadangi trenkia. Karamzinas, stengdamasis išaiškinti to pa ties žodžio kilmę, pagaliau išveda jį iš indų kalbos, kurioje Pe nui reiškia didelį5. Slavų Perun, lenkų Piorun iš tikrųjų nėra 4 Stender.
Karamzinas, Narbuto perteikimu, rašė apie vitbionų sostinę Witsby prie Dauguvos, siejamą su Vitebsku.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 101
Toliausiai į pietryčius gyveno stūmiai (turėtų būti Stirnii), kurių gyvenamųjų vietų pavadinimą išsaugojo, kaip teisingai pastebėjo Malte- Brunas2, Styrės upė. O šiaurės rytų kryptimi gyveno vi- bionų, arba vitbionų, gentis, jų sostinė buvo senovės pi lis prie Dauguvos Witsby, kur dabar yra Vitebskas, — apie tai Karamzinas rašo savo tyrimuose3. Neįmanoma nustatyti, kuriai giminei priklausė šios tautos; jos pasi meta sarmatų genčių sūkuryje.
Narbutas Karamzinu rėmė teiginį, kad poloviečiai patys save vadino Kipczak.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 106
Dešiniojoje Dnep-\n1 Poloviečiai patys save vadino Kipczak. Tai įrodo Karamzinas\n(t. II, priedas 112). Tad jų likučių turėtų būti pas Kapčiako toto\nrius Ir, ko gero, jie bus pasivadinę nuo Kapčiako krašto.
Narbutas rašė, kad Karamzinas Serkel, Biala wieza, Biata wies ir Bieloserkal laikė to paties „balto“ vietovardžio formomis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 108
102 Poloviečiai-lietuviai. Esama įvairių tyrimų, prielaidų ir išvadų apie šį miestą; čia juos pateikti nėra prasmės, nes Karamzinas, ištyręs viską, galutinai ir su jam bū dingu tikslumu įminė šią mįslę. Anot jo, minėtas miestas vadintas Serkel, Biala wieza, Biata wies, Bieloserkal, o visa tai reiškia vieną ir tą patį: baltas namas, balta pa lapinė, turgus, užeiga, smuklė.
Narbutas rašė, kad Karamzinas žodį Ross ar Russ Ezechielio tekste suprato perkeltine galvos arba svarbiausio dalyko prasme.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 215
Manydami, kad mūsų skaity tojai prisimena anksčiau šia tema sakytus dalykus (§55), ir norėdami geriau suprasti visą dalyką, turime papildomai aiškinti. 221 Šventajame Rašte, pas pranašą Ezechielį, mokslininkai aptinka žodį Ross ar Russ, kurį vieni laiko tam tikros tautos pavadinimu, kiti — asmenvardžiu, o dar kiti, kurių pusėje yra ir Karamzinas, supranta jį perkeltine Gtowa, Olomnošč, galvos, svarbiausio dalyko, prasme. Rytų ra šytojai, remdamiesi Korano aiškinimais, linkę pritarti pir mam požiūriui.
Tad jei laimin gas atsitiktinumas leido užklydusiems su gotais į Rytus 1 Karamzin.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 298
Tad jei laimin gas atsitiktinumas leido užklydusiems su gotais į Rytus 1 Karamzin. Istor. Hosud, Ross. T. II. S. 25 (2-asis leidimas).
N. Karamzinas nebuvo sunaikinta ir todėl netrukus turėjo būti atstatyta.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 74
Be to, tvirto vė nebuvo paimta, nes kunigaikštis Sventopelkas sudarė taiką; kartu ji nebuvo sunaikinta ir todėl netrukus turė jo* būti atstatyta. Tatiščevas**, gal geriau žinojęs šiuos įvykius, ieškojo Giurgevo kairiojoje Dnepro pakrantėje, bet klaidingai rado kažkokią pilaitę, galbūt irgi vadintą Jurjevu, stovėjusią prie Osteros upės žiočių. Reikėtų nu keliauti toliau į rytus ir gal ten, Doneco ir Dono tarp upyje, rasime buvusios Giurgevo tvirtovės vietą ir seno vės upę Ros.
N. Karamzinas anaiptol nepriskiria jų prie ramių žemdirbių, bet atvirkščiai — laiko juos karinga gentimi, turinčia rinktinę raitąją armiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 111
Plinijus teigia, kad jazigai gyveno prie Tisos upės. Tą pat sako ir Tacitas, nors jis anaiptol nepriskiria jų prie ramių žemdirbių, bet atvirkščiai — laiko juos ka ringa gentimi, turinčia rinktinę raitąją armiją. Jis nuro do, kad jie kariavo su svevų karaliaus Vanijaus Vanino vėliavomis, o pilietinio karo tarp Vespasiano ir Vitelijaus metu kovėsi romėnų gretose.
Nikolajus Karamzinas yra dvylikatomės „Rusijos valstybės istorijos“ (1816–1829) autorius.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 9
Daugiausia nuorodų į devyniatomės „Prūsijos istorijos“ (1827-1838) autorių Johaną Foigtą (Johannes Voigt) ir į dvy- likatomės „Rusijos valstybės istorijos“ (1816-1829) autorių Nikolajų Karamziną.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Lenkų istoriografijoje T. Narbuto darbai nėra teigiamai vertinami. Tai susiję ne tik su gausiomis faktinėmis jo veikalo klaidomis, netikslumais, asmenine „kūryba“. Pagrindinė LTI nuvertinimo priežastis - istoriko politinės simpatijos LDK ir lietuvių tautai. T. Narbutas - tipiškas gente lituanus, natione polonus lietuvis bajoras. Ksavero Bogušo, Ignoto Onacevičiaus, Adomo Honorijaus Kirkoro ir jo kultūrinio būrelio kūryba ir veikla bandė parodyti LDK žemių istoriją, joje gyvenančių tau tybių kultūrinę įvairovę ir paliudyti neginčijamą teisę bent į 6 Jonynas I. Istorijos baruose.