Kultūrinis, pramoginis, saloninis universitetinio Vil niaus gyvenimas priešpriešinamas ramiai ir ritmingai kaimo gyvenimo tėkmei. Henri kui Römeriui, matyt, nemažai pastangų kainavo laiškas įkalintam tėvui, kurį norėjo pradžiuginti. Jis teigė pagaliau įvertinęs gamtos vaizdų grožį, nereikalaujančio laikytis etiketo kaimo gyvenimo žavesį, jam tai buvę sunku, nes, kaip rašė: „esu miesto žmogus ir miestas visada liks man mielesnis" 4 0.