Živinbudo, kaip manoma, valdoma priešmindauginė Lietuva 1219 m. sudarė sutartį su Volyne.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 10
Kai popiežius Honorijus II 1218 m. organizavo didžiulį kryžiaus\nžygį į Prūsiją, kuriame dalyvavo „vokiečiai, čekai, moravai, danai, lenkai, pamarėnai“23,\nŽivinbudo, reikia manyti, valdoma priešmindauginė Lietuva (susijungusi su Žemaitija)\n1219 m. sudarė sutartį su Volyne24, nes kilo pavojus Lietuvai, greičiausiai siekta apginti\nir prūsų kraštą.
Živinbudas buvo įsūnytas kaip įpėdinis, vedė Pajautą ir kaip kraitį gavo Lietuvos kunigaikštystę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 67
Galbūt šitaip ir bū\ntų atsitikę, jeigu, jam mirus,\n1089 m eta i\nbūtų prasidėjęs tarpuvaldis:\nmat neturėjo jis sūnaus —\nsavo įpėdinio. Todėl, sukvietęs didikus ir paaiškinęs\njiems didžiulį pavojų, jis įsūnijo Živinbudą, vieną iš\nJulijono Dausprungo palikuonių, pajėgų valdyti jauni\nkaitį, netrukus jam į žmonas atidavė vienturtę dukterį\nPajautą, o kraičio pridėjo Lietuvos kunigaikštystę. Kai\npasitraukė iš gyvenimo, jis buvo iškilmingai pašarvo\ntas (kaip tais laikais derėjo) ir ant aukštos kalvos prie\nDeltuvos palaidotas.
Živinbudas susirgo ir pasimirė, vyras, kuris pelnytai priskirtinas prie žymiausių Lietuvos didvyrių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 81
Atleidęs\npasiuntinius, įsakė juos klyst-\n82\n\n## Puslapis 81\n\nitin reikšminga, nes rusai vėliau ėmė rodyti lietuvių\nvaldovui ne tik didesnę pagarbą bei palankumą, bet\nir pastovesnę ištikimybę. Tuo pat metu miręs Vykin\ntas, Žemaitijos kunigaikštis, paliko savo įpėdiniu bro\nlį Erdvilą, tačiau šis, manydamas, jog vieno valdovo\nper maža skirtingoms valstybėms, kaip per maža vie\nnos sielos į dvi dalis padalytam kūnui, be to, norėda\nmas atsiteisti už pagalbą, kurios neseniai sulaukė, per\nleido Živinbudui visas teises į Žemaitiją. Tačiau neilgai\ntrukus jis susirgo ir pasimirė, vyras, kuris pelnytai\npriskirtinas prie žymiausių Lietuvos didvyrių.
Lietuvos metraštyje Živinbudas vadinamas Lietuvos ir Žemaičių didžiuoju kunigaikščiu, po kurio mirties sostą perėmė jo sūnus Kukovaitis.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 47
Didysis kunigaikštis Skirmantas iškilmingai pasitiko Kukovaitį, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zivinbudo sūnų, ir, apdovanojęs nesuskaičiuojama aukso ir sidab ro daugybe bei eikliais žirgais, garbingai išleido pas jo tėvą, Lietuvos ir 2emaičių kunigaikštį. Parvykęs pas savo tėvą, nebeilgai prie jo tegyveno, ir tėvas, Lietuvos ir 2emaičių didysis kunigaikštis 2ivinbudas, pasimirė, o jo sūnus Kukovaitis sėdo Lietuvos ir Že maičių Didžiosios Kunigaikštystės sostan. Tuo metu Užvolgio chanu buvo chanas, vardu Ba- laklajus °, ir jis atsiuntė savo pasiuntinius pas didįjį kunigaikštį Skirmantą, kad duotų jam duoklę ir laiky tų jo baskakus tuose miestuose, kaip kad iš tų miestų buvo duodama duoklė, valdant jo pirmtakams, rusų kunigaikščiams.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 84
Grėsminga tebuvo šiaurė, tačiau \ntos pusės saugumą laidavo tai, kad vokiečiai ir latviai, \nįsivėlę Livonijoje į vidaus karą, neturėjo laiko niokoti \nLietuvos. Todėl, būdamas ramus dėl vidaus reikalų, \nKukovaitis galėjo siųsti didesnę pagalbą Skirmantui į \nRusią. Karą prieš Skirmantą susimanė rengti Balakla- \njus, naujas Užvolgio skitų kunigaikštis, galimas daib-\ntas, norėdamas išdildyti pri- \nS k irm a n ta s su m u ša \nsiminimus apie pralaimėjimą,\nsk itu s \npatirtą prieš keletą metų;\nteisėtos priežasties, jis išleido pasiuntinius, turėjusius \npareikalauti iš Rusios duoklės.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Be to, buvo paskirti žyniai, kū renę amžinąją ugnį ąžuolinėmis malkomis; šias prie taringas apeigas jie išsaugojo ligi krikščionybės laikų. Pasakoti apie tolesnę isto- A p ie m e tų ir laikų rijos eigą man neleidžia aki- sk a ič ia v im u s vaizdi klaida, kurią šiuo at veju primetė pirmieji lietu vių istorijos rašytojai ir kurios aš negaliu nutylėti. Mat ši klaida ne tokia maža, kad jos visai nepastebėtų dė mesingo skaitytojo akis. Gilios tylos gaubiamas išti sas šimtmetis padaro istorinių įvykių grandinėje di džiulę spragą. Ją vis dėlto anie rašytojai nejučiomis apėjo, nepaisydami nė to, kad šis tarpsnis atskyrė tėvą nuo sūnų, o tiesioginį įpėdinį nuo jo protėvių.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Polocko rusai savo valstybės valdymą buvo perdavę ne vienam kunigaikščiui, bet tautai5; šitokių permainų priežastis buvo ta, kad per skitų karą buvo netekę teisėtų kunigaikščių. Tuo tarpu ateiviai graikai, tvarkę rusų bažnyčios reikalus, patarė žmonėms: ,kiū rėkite, kad, susiradę kokį valdovą, neprarastumėte per savo ištižimą laisvės, kurią iš priešų malonės gavote. Taigi verčiau sekite savo mokytojais graikais — ir jų čių, kurie teistų kitus". Tad trisdešimčiai senelių liau dis ir atidavė valdžią valstybėje; žmonės buvo kvie čiami varinio varpo dūžiais j sueigas aikštėje, kur vie šai svarstė bendrame pasitarime svarbiausius reikalus. Savo valdžią jie jau buvo primetę trisdešimčiai tūks tančių paprastų piliečių ir (žinia, žmogui niekada nėra gana) net kaimynams mėgino kalaviju primesti savo 1219 m e ta i M in gaila, N a u g a rd u ko k u n ig a ik štis gavo Michailas, arba Min gaila; jis, paskatintas pirm taką lydėjusios sėkmės, ge rokai išplėtė lietuvių val das, prijungdamas nemaža P o lo ck o v a ls ty b ė s sa n tv a rk a tikybinėmis apeigomis, ir valstybine santvarka.