Vladislovo Lokietkos suvienyta Lenkija siekė diplomatiškai atgauti Pomeraniją.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 15
Vladislovo Lokietkos suvienyta Lenkija bandė diplomatijos priemonėmis atgauti kryžiuočių užgrobtą Pomeraniją. 1320 m. balandžio—1321 m. vasario mėn. Inovroclave šiuo reikalu vyko teismas, kuriame dalyvavo popiežiaus skirti teisėjai.
Gedimino Lietuva buvo susitarusi su Vladislovu Łokietka dėl bendrų veiksmų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 15
Gedimino Lietuva, matyt, susitarusi su Vladislovu Łokietka, 1323 m. pabaigoje — 1324\nm. pradžioje, puldama Aukso ordai pavaldžią Volynę, užėmė Bresto žemę, arba Palenkę\n(Brestą, Kamenecą, Kobriną, Melniką, Drohičiną). Apie 1325 m. Gedimino kariuomenė\nnužygiavo į totorių valdžioje buvusį Kijevą ir atėmė jį iš Aukso ordos.
Dusburgietis Gedimino sąjungininką Vladislovą Lokietką vadino išdaviku, nes šis dėl Pamario kovojo prieš Ordiną.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 17
Krikščionių kunigaikščius, kurį laiką kovojusius prieš Ordiną, Dusburgietis vadina išdavikais. Tokį vardą pelno su prūsais bendradarbiavęs Pamario kunigaikštis Sventopelkas (III, 32), Gedimino sąjungininkas Lenkijos karalius Vladislovas Lokietka (Papildymas, 10), kuris, norėdamas atgauti Pamarį, stojęs į ginkluotą kovą prieš Ordiną. Dėl Gedimino diplomatinės veiklos iškilęs Lietuvos krikšto klausimas būtų pakirtęs Ordino egzistavimo pagrindą, todėl Dusburgietis stengiasi įrodyti, jog Lietuvos 66 PD, II, 6; PKD, s.
1326 m. Lokietka paprašė Lietuvos karaliaus Gedimino atsiųsti karių, ir Gediminas jam davė 1200 raitelių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 223
361 (354). Apie Brandenburgo markgrafystės nusiaubimą ir apie tai, kaip prarado gy vastį ar pakliuvo į nelaisvę šeši tūkstančiai krikščionių 1326 viešpaties metais Lokietka, Lenkijos karalius, paprašė Gediminą, lietuvių karalių, kurio dukterį neseniai buvo paėmęs į žmonas jo sūnus592, atsiųsti jam iš savo krašto karių. Patenkindamas jo prašymą, šis davė jam 1200 raitelių.
1323 m. pabaigoje ar 1324 m. pradžioje Gedimino Lietuva, matyt, susitarusi su Vladislovu Lokietka, užėmė Bresto žemę arba Palenkę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 15
Gedimino Lietuva, matyt, susitarusi su Vladislovu Łokietka, 1323 m. pabaigoje — 1324\nm. pradžioje, puldama Aukso ordai pavaldžią Volynę, užėmė Bresto žemę, arba Palenkę\n(Brestą, Kamenecą, Kobriną, Melniką, Drohičiną). Apie 1325 m. Gedimino kariuomenė\nnužygiavo į totorių valdžioje buvusį Kijevą ir atėmė jį iš Aukso ordos.
Dusburgietis Vladislovą Lokietką vaizduoja kaip Gedimino sąjungininką, kovojusį prieš Ordiną dėl Pamario.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 17
Senos Vokiečių ordino tradicijos dvasia nušviečiamas Ordino įsikūrimas Kulmo žemėje, dovanotoje Mazovijos kunigaikščio Konrado, šis. aktas laikomas Ordino veiklos Prūsijoje pagrindu (II, 5, 6). Krikščionių kunigaikščius, kurį laiką kovojusius prieš Ordiną, Dusburgietis vadina išdavikais. Tokį vardą pelno su prūsais bendradarbiavęs Pamario kunigaikštis Sventopelkas (III, 32), Gedimino sąjungininkas Lenkijos karalius Vladislovas Lokietka (Papildymas, 10), kuris, norėdamas atgauti Pamarį, stojęs į ginkluotą kovą prieš Ordiną.
Vasario 1 d. Vladislovas Lokietka su 6 tūkstančiais karių įsibrovė į Kulmo žemę ir ją siaubė penkias dienas bei naktis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 254
Tuo pat metu ir tą pačią dieną (vasario 1), kai šitai dėjosi, Lokietka, Lenkijos karalius, padarė piktadarystę, kurią seniai buvo sumanęs: nepaisydamas taikos susitarimo, kurį buvo sudaręs su Čekijos karaliumi ir magistru, jis su 6 tūkstančiais karių klastingai įsibrovė į Kulmo žemę ir ją siaubė 5 dienas ir 5 naktis, degindamas bei plėšdamas. Šit kokia stulbinanti ir siaubinga piktadarybė! Sis karalius neseniai buvo kunigaikštis, visai neseniai apaštališkasis sostas jį pakėlė į karalius, vildamasis, kad dėl to jis uoliau, ištikimiau ir ryžtingiau kovosiąs už šventąją bažnyčią, tikėjimą ir tikinčiuosius.
Kazimieras ir Lokietka, Lenkijos kunigaikščiai, dėl savo žmonių likimo paprašė Prūsijos magistro Meinhardo pagalbos.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 183
Apie Lenkijos žemės apiplėšimą\n\n Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiais metais pasiuntė savo sūnų Vytenį538 su didele\nkariuomene į Lenkiją, į Bresto žemę539; kai jie ten pridarė daug žalos, galybę žmonių\nnukovę bei paėmę į nelaisvę, išdeginę bei išgrobstę, Kazimieras bei Lokietka, Lenkijos\nkunigaikščiai, nerimaudami dėl savo žmonių likimo, paprašė brolį Meinhardą, Prūsijos\nmagistrą, pagalbos. Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji\nkunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais.
Vladislovo Lokietkos laikais Lenkijos aristokratai ir dvasininkija pradėjo šaukti suvažiavimus ir tautos pasitarimus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 40
Jau nuo seno visoje Lietuvoje, jai priklausančioje Rusioje ir Livonijos vokiečių žemėse buvo įsitvirtinęs feodalinis val dymas. Jo užuomazgos, mažumėlę kitoniškų formų, ruseno Lenkijoje, kur turtingi aristokratai kartu su dvasininkija Vla dislovo Lokietkos laikais pradėjo šaukti suvažiavimus ir tau tos pasitarimus, taip klodami busimosios šlėktų laisvės pa matus. Kitaip anuomet buvo valdoma Rusia.
Gediminas, matydamas užsitęsiančią kovą su kryžiuočiais, rado sąjungininką Lenkijos valdovo Vladislovo Lokietkos asmenyje.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 239
**4. Gedimino taika su Lenkija ir kovos su vokiečių ordinu** Matydamas, kad kova su kryžiuočiais užtruks, Gediminas tuo tarpu surado talkininką Lenkijos Vladislovo Lokietkos asmenyje. Šis ruošėsi kariauti su ordinu dėl užgrobto Dancigo ir Pamario.
Apie Kulmo žemės nusiaubimą Tuo pat metu ir tą pačią dieną (vasario 1), kai šitai dėjosi, Lokietka, Lenkijos karalius, padarė piktadarystę, kurią seniai buvo sumanęs: nepaisydamas taikos susitarimo, kurį buvo sudaręs su Čekijos karaliumi ir magistru, jis su 6.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 254
Tuo pat metu ir tą pačią dieną (vasario 1), kai šitai dėjosi, Lokietka, Lenkijos karalius, padarė piktadarystę, kurią seniai buvo sumanęs: nepaisydamas taikos susitarimo, kurį buvo sudaręs su Čekijos karaliumi ir magistru, jis su 6 tūkstančiais karių klastingai įsibrovė į Kulmo žemę ir ją siaubė 5 dienas ir 5 naktis, degindamas bei plėšdamas. Šit kokia stulbinanti ir siaubinga piktadarybė! Sis karalius neseniai buvo kunigaikštis, visai neseniai apaštališkasis sostas jį pakėlė į karalius, vildamasis, kad dėl to jis uoliau, ištikimiau ir ryžtingiau kovosiąs už šventąją bažnyčią, tikėjimą ir tikinčiuosius.
Teodoro Narbuto vertinimu, Vladislovas Lokietka dėl neapdairumo prarado aukščiausias pareigas Lenkijoje, o didesnioji Lenkijos didikų dalis į jo vietą išrinko Čekijos karalių Vaclovą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 326
Kaip tik taip atsitiko, kai \nVladislovas Lokietka per kažkokį neapdairumą prarado \naukščiausiąsias pareigas, o į jo vietą Lenkijos didikų \ndidesniosios dalies buvo išrinktas Čekijos karalius Vac\nlovas
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 256-257
Apie Kulmo žemės nusiaubimą 1330 metais Tų pat metų rudenį Lokietka, Lenkijos karalius, užgriuvo Kulmo žemę604 su visais savo 604 D. nutyli, kad Ordino valdų puolimas buvo numatytas bendromis Lokietkos ir Gedimino jėgomis susitinkant Ordino teritorijoje rugsėjo 8 d. Lietuvos kariuomenė rugsėjo pradžioje pasirodė prie Bartenšteino ir kovodama žygiavo tolyn pro Lubavą, palei Drevantą, pasiekė Straisbergo apylinkes, kur kryžiuočiai sutelkė jėgas, siekdami atremti lietuvius. Iš čia Gediminas patraukė į pietus ir atvyko prie Dobrynės pilies, kurią nesėkmingai šturmavo Lokietkos pajėgos. Čia įvyko derybos tarp Gedimino ir Lokietkos. karalystės raiteliais, su daugybe samdininkų ir 8 tūkstančiais karių, kuriuos jam iš savo žemės atsiuntė į pagalbą Vengrijos karalius, ir apgulė Šenenzės miestą bei pilį, o paskui patraukė prie Lypos pilies, tačiau nė vienos jų nepaėmė, tik 10 dienų užgulė šią žemę, viską grobdamas bei degindamas. Galop, pritrūkęs maisto ir sudaręs kurias ne kurias sutartis, jis pasitraukė.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
248 (241). Apie Lenkijos žemės apiplėšimą Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiais metais pasiuntė savo sūnų Vytenį538 su didele kariuomene į Lenkiją, į Bresto žemę539; kai jie ten pridarė daug žalos, galybę žmonių nukovę bei paėmę į nelaisvę, išdeginę bei išgrobstę, Kazimieras bei Lokietka, Lenkijos kunigaikščiai, nerimaudami dėl savo žmonių likimo, paprašė brolį Meinhardą, Prūsijos magistrą, pagalbos. Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais.