Treniota su talkininkais subūrė iki 30 000 vyrų, nusiaubė Mazoviją ir Pamedę, o jo pajėgos paėmė Birgelavos pilį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 144
160 (155). Apie Birgelavos pilies sugriovimą\n\n Treniota, lietuvių karaliaus sūnus436, daugelio kitų pagonių [gentibus] talkinamas,\nsubūrė kovai iki trisdešimties tūkstančių vyrų ir, atžygiavęs prie Prūsijos žemės, padalijo\njuos į tris dalis437, kurių vieną nusiuntė prieš Mazoviją, kitą — prieš Pamedę ir abi šias\nžemes nusiaubė, grobdamas ir degindamas.
1262 m. Treniotos vadovaujama didelė Mindaugo kariuomenė nusiaubė Ordino užnugarį Pavyslyje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 11
Priešiškuose lietuviams\nšaltiniuose randame ir vėlesnių, šiuo atveju svarbių žinių. Štai Didžiojo prūsų sukilimo\nmetu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė\nOrdino užnugarį pavyslyje (III, 160).
1264 m. Mindaugo šalininkai nužudė Treniotą, o Lietuvos valdovu tapo Mindaugo sūnus Vaišelga.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 31
1264 m. Mindaugo šalininkams nužudžius Treniotą, Lietuvos valdovu tapo
Treniota veikė išvien su Nalšios kunigaikščiu Daumantu, kuris 1263 m. nužudė Mindaugą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 31
veikęs išvien su stipriausiu Mindaugo varžovu Treniota, 1263 m. nužudė
Po 1260 m. Durbės mūšio žemaičiai, tarpininkaujant Treniotai, siūlė Mindaugui atsimesti nuo krikščionybės ir kariauti su Livonija.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 31
iš tikrųjų siūlė Mindaugui atsimesti nuo krikščionybės ir pradėti karą su
Treniota apžiūrėjo lietuvių karius, kvietė sąjungininkų pulkus iš šiaurinės Rusios ir ilgai dvejojo, kur vesti kariuomenę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 108
Už ištremtus savo brolius tegu jis praliejąs Mindaugo, iš- žudžiusio savo artimuosius, kraują. Niekada prie jo nebūsią galima lengviau prieiti, kaip tada, kai, išren gęs į Mažo vi ją geriausiuosius pulkus, pats liksiąs be apsaugos. Jeigu prireiksią jėgos, Treniotai į pagalbą atskubėsianti jam atsidavusi žemaičių kariuomenė, be to, ir jis pats laiku atsirasiąs su naugardukiečių ka riais.
Treniota sutartą dieną slaptai atvedė kariuomenę iš Žemaitijos ir kartu su Daumantu naktį įsiveržė į Mindaugo rūmus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 108
Mat tuo metu prie Dnepro Briansko kunigaikštis buvo sukėlęs nedi delį maištą: Mindaugas įsakė Daumantui traukti prieš jį su kariuomene; Daumantas negaišdamas paskatino Treniotą nepraleisti progos: dabar pagaliau atėjęs lai kas veikti, kai jo rankose kariuomenė. Taigi sutartą dieną Treniota slaptai atvedė kariuomenę iš Žemaitijos, o Daumantas iš Rusios9 ir gūdžią naktį įsiveržė į karaliaus rūmus. Kai buvo suimti vartų sargybiniai, žudikai, pasiųsti į miegamąjį, pribaigė valdovą lovo je.
Narbutas pasakoja, kad po Mindaugo žūties dėl grobio susikivirčijęs Žemaičių Treniota nužudė Polocko kunigaikštį Tautvilą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 213
Šiojo sūnus Liu tauras, jūrų karžygys, 1262 metais atstatė senovinę Ariogalą. Tragiškai žuvus Lietuvos ir Rusios kunigaikščiui Mindaugui, jo žudikai kunigaikščiai - Užgirio (Transilvaticus) Dauman tas, Žemaičių Treniota ir Polocko Tautvilą, besidalydami lo bius, likusius po to turtingo kunigaikščio, kadangi nužudė ir du jo sūnus, susikivirčijo, ir per tą ginčą Tautvilą nužudė Tre niota. Tačiau šis, bijodamas polockiečių ir Tautvilos sūnaus keršto, visus Polocko bajorus sukišo į kalėjimą, išskyrus kaž kokį Prokopą, Polocko kunigaikščio patikėtinį, išdaviką.
Lietuvos metraščio pasakojime Daumantas susidėjo su Mindaugo seserėnu Treniota ir su juo sumanė nužudyti Mindaugą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 52
Ir Daumantas ieškojo, su kuo jam susidėti ir Min daugą nužudyti. Susirado Treniotą", Mindaugo sese rėną, ir su juo sumanė nužudyti Mindaugą. O Treniota tuomet buvo Žemaičiuose.
Daumantas Treniotai žadėjo, kad prireikus jam padės Treniotai atsidavusi žemaičių kariuomenė ir naugardukiečių kariai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 108
Už ištremtus savo brolius tegu jis praliejąs Mindaugo, iš- žudžiusio savo artimuosius, kraują. Niekada prie jo nebūsią galima lengviau prieiti, kaip tada, kai, išren gęs į Mažo vi ją geriausiuosius pulkus, pats liksiąs be apsaugos. Jeigu prireiksią jėgos, Treniotai į pagalbą atskubėsianti jam atsidavusi žemaičių kariuomenė, be to, ir jis pats laiku atsirasiąs su naugardukiečių ka riais.
Treniota (Mindaugo seserėnas) ten pat pas juos atvyktų ir susitiktų su jais.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 54
Neilgai trukus, Vladimiro kunigaikštis Levas atsiun tė savo broliui Vasilkai [žinią], kad norįs su juo pasi matyti, prašė jį, kad atsiųstų Vaišvilką, idant ten pat pas juos atvažiuotų pasitarti. Ir Haličo kunigaikštis Vasilka kvietė Vaišvilką, kad jis ten pat pas juos atvyktų ir susitiktų su jais. Vaišvilkas nenorėjo ten dalyvauti, nes gyveno nesan taikoje su kunigaikščiu Levu, ir dėl kunigaikščio Levo jam nevertėjo ten važiuoti, bet atvažiavo į Vladimiro miestą, pasitikėdamas Vasilkos ir Švarno žodžiu.
Treniota, urėdas Naujapilio (Nowogrodek), tą nujautęs, sukėlė savo brolius Pryšmantą ir Liubartą, urėdus juodųjų gudų, vie nok galybe vienų lietuvių nedrįsdamas su totoriais grumtis, kaipogi Utenis, kaip sakiau, su žemaičiais kariavo kalavijonis Padaugavy ir.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 299
Treniota, urėdas Naujapi- lio (Nowogrodek), tą nujautęs, sukėlė savo brolius Pryšmantą ir Liubartą, urėdus juodųjų gudų, vie nok galybe vienų lietuvių nedrįsdamas su totoriais grumtis, kaipogi Utenis, kaip sakiau, su žemaičiais kariavo kalavijonis Padaugavy ir dvigube laima kruvinas ir maringas mūšas su jais turėjo ir į Kal ną traukti negalėjo, todėl patelkė dar Sviatoslavą Kijevo, Simeoną Drucko ir Dovydą Lucko kuni gaikščius. Tuo tarpu totorių, rimti būriai siaubė jau Lietuvos kraštuose, grobį griedami ir drevėdami, kuriems vienok taip belėbaujant, Treniota antpuolė staiga patį Kurdą, stovintį abaze laukuose Mozy- riaūs ties upe Okniauka. Kruvinai ir ilgai tenai di džiai kantriai totoriai rėmės, kurių rindas perlaužė Treniota, vienok ne be didžios ir savo iškados, kai pogi jo broliai Pryšmantas, Liubartas, kunigaikščiai Drucko ir Lucko, karvietėj paliko.
Su antra kariauna Treniota, Žemaičių kunigaikš tis, traukė į Žemgalius, kursai visų pirma, varu įsi laužęs į Diunamiundės pilį, su žeme ją sulygino; paskui nusiaubė salas Eželio ir Runo, nuo tenai, išėjęs į kraštą igumių, visą sritį, vadinamą Viku, nuteriojo.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 384
Mintautas, ketėdamas vokyčius tremti laukan iš Padaugavio, patelkė ant karės gudus ir, sukėlęs sa vo ūkės karėjus, perskiedė juos į dvi kariauni; su viena traukė pats į Padaugavį, kurio nusiaubęs apy- kartas Lenevardos, bet nesulaukdamas tenai gudų ateinančių pagal žadėjimą, pagrįžo namo su didžiu grobiu. Su antra kariauna Treniota, Žemaičių kunigaikš tis, traukė į Žemgalius, kursai visų pirma, varu įsi laužęs į Diunamiundės pilį, su žeme ją sulygino; paskui nusiaubė salas Eželio ir Runo, nuo tenai, išėjęs į kraštą igumių, visą sritį, vadinamą Viku, nuteriojo, taip pat, į pilį Pernavo įsilaužęs, su žeme ją sulygino. Tuo tarpu mistras kala vi jonų Brethu- zenas, norėdamas jam atmonyti*, sukėlė savo ka riauną ir traukė į Kuršą, kursai, susinėręs su įgulė * Rankraštyje po šio žodžio įterpta: žemaičiams.
Nors ji [kronika] priskiria tuos pačius vardus ano sū nums, tačiau Treniotą padaro vyriausiuoju; tai atrodo tikriau negu kad genealoginėje lentelėje, ¡kur jis laikomas jauniausiu.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 444
Nors ji [kronika] priskiria tuos pačius vardus ano sū\nnums, tačiau Treniotą padaro vyriausiuoju; tai atrodo \ntikriau negu kad genealoginėje lentelėje, ¡kur jis laikomas \njauniausiu
Mes verčiau tiesiai prisipažinsime visiškai nieko, negirdėję apie dviejų vyresniųjų Skirmanto sūnų likimą, mat mums žinomas tik vienintelis Treniota, kuris istorijos arenoje, kaip vals tybės paveldėtojas, pasirodo p?o tėvo mirties.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 230
Mes verčiau \ntiesiai prisipažinsime visiškai nieko, negirdėję apie dviejų \nvyresniųjų Skirmanto sūnų likimą, mat mums žinomas \ntik vienintelis Treniota, kuris istorijos arenoje, kaip vals\ntybės paveldėtojas, pasirodo p?o tėvo mirties.
Treniota turėjo dalinį, surinktą iš že maičių savanorių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 194
Taut\nvilą atvedė polockiečius ir vitebskiečius, taip pat savo \nlietuvių dalinį. Treniota turėjo dalinį, surinktą iš že\nmaičių savanorių.
Teodoras Narbutas, remdamasis istorijos įvykiais, Treniotai priskyrė valdžios troškimą, veidmainystę ir palankumą pagonybei.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 200
Kaip galima numanyti iš \nistorijos įvykių, svarbiausias Treniotos būdo bruožas bu\nvo valdžios troškimas, be to, veidmainystė ir palankumas \npagonybei.
Pasak Teodoro Narbuto, Treniotos ir Daumanto vedami sąmokslininkai rugsėjo 12 d. užpuolė miegančio karaliaus palapinę ir klastingai nužudė karalių bei du karaliaus sūnus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 200
Sąmoksli\nninkai, nutaikę progą, Treniotos ir Daumanto vedami, rug\nsėjo 12 dieną užpuolė miegančio karaliaus palapinę ir \nklastingai nužudė jį kartu su dviem sūnumis.
Po Mindaugo valstybės valdžią perėmė Treniota.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 530
Tiktai sužinome, jog po Mindaugo valstybę perėmė Treniota.
Pasak Teodoro Narbuto, Treniota buvo žmogžudystės bendrininkas ir, trokšdamas valdžios, padėjo įvykdyti žmogžudystę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 531
Akivaizdu, kad žmogžudystės bendrininkas buvo Treniota. Anas su manė atkeršyti už žmonos atkalbėjimą, o jis padėjo įvyk dyti trokšdamas valdžios.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 88
Kad kerštas būtų kuo didesnis, ėmė visomis išga\nlėmis rengtis karui: iš visos Skitijos jis surinko kur\nkas didesnę kariuomenę, nei kada anksčiau buvo su\nrenkama: sutelkė didžiules Užvolgio, Nogajaus, Kaza\nnės, Krymo ordas. Treniota negaišdamas griebėsi gink\nlo: jis nenorėjo nusileisti tėvui nei narsa, nei sėkme.\nJis sakėsi laikąs laimingu ženklu, kad sūnus vėl išve\nsianti į kovos lauką ta pati priežastis, kuri neseniai tė\nvus paskatinusi pulti vienam kitą.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie Torunės ligoninės sudeginimą, Kulmo miesto užpuolimą ir Lubavos pilies bei miesto sugriovimą Tuo pat metu sūduviai439 įsibrovė su tokia didele kariuomene, kokios dar niekas nebuvo matęs Prūsijoje, į Lubavos žemę ir visiškai sugriovė to pat vardo pilį bei miestą440. Paskui prie Štraisbergo pilies441 įėjo į Kulmo žemę padaliję savo kariuomenę, paėmė daug pilių, o į jas bėgančius žmones išžudė ar išsivarė į nelaisvę. Po to priėjo Torunę ir sudegino ligoninę bei visa kita, kas tik galėjo būti ugnies sunaikinama už sienų. Galop, atžygiavę prie Kulmo miesto, jį smarkiai puolė dieną ir naktį, tačiau nieko nelaimėjo, nes miestiečiai atkakliai gynėsi. Šitaip siaubę šią žemę keturias dienas, pagaliau pasitraukė su tiesiog neįkainojamu grobiu: žmonėmis, arkliais, gyvuliais ir kitais daiktais.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė, kovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III, 122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai sutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123). Mindaugo valdoma Lietuva (ypač 1259— 1263 m.) plačiu frontu nuo Dauguvos iki Vyslos sėkmingai kovojo prieš Ordino agresiją, aktyviai rėmė, kiek leido sąlygos, prūsų ir jotvingių—sūduvių kovą. Ypač glaudžiai lietuviai bendradarbiavo su kaimynystėje gyvenusiais jotvingiais — dalis jų žemių įėjo į Mindaugo valstybės sudėtį31.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Pirmiausia jis ap žiūrėjo lietuvių karius, po to atsikvietė pagalbon iš šiaurinės Rusios brolių Liubarto ir Pisimanto pulkus. Prikalbino taip pat stoti į karą prieš bendrą priešą rusų kunigaikščius: Kijevo — Sviatoslavą, Drucko — Simeoną, Lucko bei Volynės — Dovydą, Utenį irgi įspėjo apie pavojų, tačiau šis, pats įsivėlęs į karą su Livonijos ordinu, nesuteikė beveik jokios pagalbos. Sutelkęs kariuomenę, Treniota ilgai dvejojo, kur ją vesti. Skitų pulkai, pasklidę į visas puses, smarkiai siaubė Rusią; štai todėl, numatydamas įvairialypį pavo jų, draskomas prieštaringų jausmų, jis nežinojo, ko imtis.
Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija
Vėlesnėje Lietuvos istorijoje į panašų europinį vaidmenį gali pretenduoti nebent Vytautas, Žalgirio mūšyje sustabdęs vokiečių agresiją ir priartinęs valstybę prie to, ką šiandien lyginamoji istorinė sociologija vadina pirmine imperija, ir 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės kūrėjai, pradėdami „suverenitetų paradą“ ir tuo pri- sidėdami prie sovietų imperijos griūties. Nalšios kunigaikštis Daumantas (iš kurio Mindaugas paveržė žmoną), veikęs išvien su stipriausiu Mindaugo varžovu Treniota, 1263 m. nužudė Mindaugą (nežinoma kur, ta- čiau atkreiptinas dėmesys, kad Latvijos katalikiškoje dalyje, Agluonoje iki šiol tradiciškai manoma, kad Mindaugas buvo nužudytas būtent čia).
Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija
Po Mindaugo nužudymo būta didžiulės sumaišties: per kelerius metus Lietuvoje nu- žudyti dar trys dėl valdžios kovoję kunigaikščiai ir vienas išvytas. Pavardinkime šiuos faktus: 1263 m. ruduo – Daumantui nužudžius Mindaugą ir du jo sūnus, Lietuvos sostą užėmė Treniota, 1263 m. pabaiga – varžybos dėl valdžios tarp artimiausių Mindaugo gi- minaičių Tautvilo ir Treniotos baigėsi pirmojo nužudymu, 1264 m. vidurys – Mindaugo šalininkams nužudžius Treniotą, Lietuvos valdovu tapo Mindaugo sūnus Vaišelga. Min- daugo sūnus Vaišelga, nuvertęs nuo Lietuvos sosto sąmokslo prieš tėvą organizatorių Tre- niotą, keliais požiūriais išsiskiria iš Lietuvos valdovų ir kitų XIII a. istorinių asmenybių.