Teodoro Narbuto pasakojime ostrogotus valdęs Teodorikas vaizduojamas kaip sumanus, godus ir valdžios bei turtų troškęs žmogus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 318
322 Tuo metu ostrogotus1 2 valdė Teodorikas, ne tik retų bruožų, bet ir gudrus, godus, sumanus žmogus, ištroškęs valdžios ir turtų. Dažnos pergalės ir kovingumas darė jį to amžiaus pirmuoju riteriu. Jis, sužinojęs apie O-doakro karo žygius ir dorybingumą, apimtas karo šlovės įkarščio, tuometiniu riteriškumo papročiu, apdovanojęs jį šarvais ir ginklais, paskelbė riterio sūnumi, prisiimdamas atitinkamų įsipareigojimų3.
Narbutas pasakoja, kad Zenonas slapta susitarė su Teodoriku ir leido ostrogotams grobti Romą bei Italiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 320
Galop jis slapta susitarė su Teodoriku, pasikliaudamas pažadais, o gal vildamasis sukelti barbarų valdovų tarpusavio karą; abiem šalims nusilpus, atsirastų proga pašalinti juos abu, be to, jis leido ostrogotams grobti ir Romą, ir Italiją. Nors Teodorikas gerai perprato ketinimus visuomet klastingo Zenono, kuris jau seniau, dar 479 metais, kurstė jį prieš Odoakrą, kai po Nepo mirties nenorėjo laikyti Italijoje jo įtakingo vietininko; tačiau tuomet Teodorikas nesileido sukurstomas. Bet dabartinėmis aplinkybėmis surengti Italijos žygį paskatino jį kiti dalykai, kuriuos įkvėpė asmeninis pavydas ir troškimas įgyti geresnį kraštą Italijoje, negu jam priklausė Mezijoje. Tariamomis žygio priežastimis tapo kerštas už padarytą rugiams skriaudą ir vykdymas įsakymų Zenono, kuris tuomet buvo laikomas imperatoriumi visos Romos valstybės, buvusios iki jos pasidalijimo į Rytų ir Vakarų imperijas; kartu jis turėjo teisę savo nuožiūra skirti vietininkus Italijoje ir nušalinti jam neįtinkančius.
Teodorikas pažadėjo išsaugoti Odoakro gyvybę ir turtus, o Narbutas jo vėlesnį Odoakro nužudymą sieja su vienvaldystės troškimu ir pavydu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 323
Tik žinoma tai, kad Teodorikas pažadėjo išsaugoti Odoakro gyvybę ir turtus, perleido jam net tam tikrą valdžios dalį Italijoje arba patikėjo jam tam tikras valdas. Odoakras patikėjo gotų karaliui savo sūnų Telaną. Bet jis, trokšdamas vienvaldystės ir kupinas juodo pavydo, nepasibjaurėjo netrukus po paliaubų sudarymo pažeisti svetingumo taisykles: jis savo rankomis nužudė jo rūmuose puotavusį Odoakrą. Netikėtai gotai Ravenoje ir jos apylinkėse puolė herulus, kurių gana daug išžudė. Sis baisus įvykis įvyko 493 metų kovo 5 dieną.
Nugalėtasis rugijų valdovas maldavo goto Teodoriko pagalbos, o Teodorikas vėliau siūlė herului taiką ir bendrą viešpatavimą Italijoje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 53
Dvyliktaisiais viešpatavimo metais, laimėjęs keletą mūšių, sumušė rugijus, paėmė į nelaisvę karalių Feletėją, o jo sūnų Fridrichą išvijo. Nugalėtasis rugijų valdovas maldavo gotą Teodoriką pagalbos, tuo tarpu herulas, porą kartų gotų sumuštas, stengėsi 487 m e ta i atkurti savo kariauną, telkdamas vyrus iš to Germanijos krašto, kuris jam mokėjo duoklę; vėliau, keletą kartų su jais nelauktai susidūręs, nebesitikėjo sėkmės atviroje kovoje ir pasitraukė į Raveną. Čia, visą kariuomenę sutelkęs prie vieno miesto, gotas neįstengė per trejetą apsupties metų nei priešo į kautynes išvilioti, nei priversti jį pasiduoti, todėl pasiūlė herului taiką šitokiomis sąlygomis, kad Italijoje viešpatautų abu, turėdami vienodą galią.
Galop jis slapta susitarė su Teodoriku, pasikliaudamas pažadais, o gal vildamasis sukelti barbarų valdovų tarpusavio karą; abiem šalims nusilpus, atsirastų proga pašalinti juos abu, be to, jis leido ostrogotams grobti ir Romą, ir Italiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 320
Galop jis slapta susitarė su Teodoriku, pasikliaudamas pažadais, o gal vildamasis sukelti barbarų valdovų tarpusavio karą; abiem šalims nusilpus, atsirastų proga pašalinti juos abu, be to, jis leido ostrogotams grobti ir Romą, ir Italiją. Nors Teodorikas gerai perprato ketinimus visuomet klastingo Zenono, kuris jau seniau, dar 479 metais, kurstė jį prieš Odoakrą, kai po Nepo mirties nenorėjo laikyti Italijoje jo įtakingo vietininko; tačiau tuomet Teodorikas nesileido sukurstomas. Bet dabartinėmis aplinkybėmis surengti Italijos žygį paskatino jį kiti dalykai, kuriuos įkvėpė asmeninis pavydas ir troškimas įgyti geresnį kraštą Italijoje, negu jam priklausė Mezijoje. Tariamomis žygio priežastimis tapo kerštas už padarytą rugiams skriaudą ir vykdymas įsakymų Zenono, kuris tuomet buvo laikomas imperatoriumi visos Romos valstybės, buvusios iki jos pasidalijimo į Rytų ir Vakarų imperijas; kartu jis turėjo teisę savo nuožiūra skirti vietininkus Italijoje ir nušalinti jam neįtinkančius.
Albertas pakė lė vyskupu igumių Teodoriką, opatą Daugavos įta kos (Diunamiundė).
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 219
Albertu ir pasiėmė krikštytis. Taip vokyčiai, šlekindami latakais kraują nekaltų ūkių, apvertė vaisingą ir brandingą žemę į tyrus, kuriuose, pastatę kryžių, vylės ir paskuojus giriose slapstančiuos nuvergti; to dėjęsis, v. Albertas pakėlė vyskupu igumių Teodoriką, opatą Daugavos įtakos (Diunamiundė).
Teodorikas vienok, kamendotas Kuoknesės, su kitais kareiviais, sekdamos lietuvius, nutykino į paleskavį, su kuriais susitikęs kely susigrūmė.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 232
Kalavijonys, nujautę kelią, kuriuo lietuviai grįžti ketėjo per Daugavą, tykojo jų giriose tris nedėlias, ant galo įkyrėjus betimpsoti, parėjo į Rygą. Teodorikas vienok, kamendotas Kuoknesės, su kitais kareiviais, sekdamos lietuvius, nutykino į paleskavį, su kuriais susitikęs kely susigrūmė. Lietuviai, nusluoguoti grobiu, negalėjo kaip reikiant stipruoti, todėl prasikraustė patikini didumą grobio, kuriuo meldžionys pasidaliję pargrįžo į Rygą1.
Šaltinis nurodo, kad Teodorikas, prisidengęs sergančio didiko lankymu, buvo nusiųstas pas Pernu žiemojusius pirklius.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 257
Vis dėlto vienas iš Turaidos šeimos didikų vyskupą apie tai perspėjo. Taigi turėjo pasilikti savo Ikškilės pilyje. Visas reikalas tuo ir būtų pasibaigęs, jeigu nebūtų pavykę Teodoriko, prisidengus vieno sergančio didiko, gyvenančio prie Estijos sienos, lankymu, nusiųsti pas pirklius, žiemojančius Pernu.
Susiduriame su keblumais nustatant šio Teodoriko l.iiško metus.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 28
Susiduriame su keblumais nustatant šio Teodoriko l.iiško metus. Spėjama, jog tai rašyta 495 metais arba kiek vėliau
O Teodorikas su kryžiuočiais, kurie buvo savo metus jau atbuvę pagonių žemėse, išplaukė į Vo kietiją, kartu paėmęs anksčiau minėtą Kaupą, su kuriuo, aplankęs didesnę Vokietijos dalį, nuvyko į Romą.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 272
O Teodorikas su kryžiuočiais, kurie buvo savo metus jau atbuvę pagonių žemėse, išplaukė į Vokietiją, kartu paėmęs anksčiau minėtą Kaupą, su kuriuo, aplankęs didesnę Vokietijos dalį, nuvyko į Romą.
Teodorikas savo rankomis nužudė jo rūmuose puotavusį Odoakrą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 323
Tik žinoma tai, kad Teodorikas pažadėjo išsaugoti Odoakro gyvybę ir turtus, perleido jam net tam tikrą valdžios dalį Italijoje arba patikėjo jam tam tikras valdas. Odoakras patikėjo gotų karaliui savo sūnų Telaną. Bet jis, trokšdamas vienvaldystės ir kupinas juodo pavydo, nepasibjaurėjo netrukus po paliaubų sudarymo pažeisti svetingumo taisykles: jis savo rankomis nužudė jo rūmuose puotavusį Odoakrą. Netikėtai gotai Ravenoje ir jos apylinkėse puolė herulus, kurių gana daug išžudė. Sis baisus įvykis įvyko 493 metų kovo 5 dieną.