Kojelavičiaus Prūsijos magistru vadinamas Meinhardas apie balandžio vidurį apgulė Kolainius, Lietuvos pilį prie Nemuno.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 161
Už žalą, padarytą per šį niokojamą iš\npuolį Sembai, lietuviams buvo atsilyginta kitais ir dar\nkokios ypatingos progos pasiplėšti, ir vieni, ir kiti vi\nsą laiką rengė karo žygius; ir vieni, ir kiti, tuo būdu\nkariaudami, smogė nemažai stiprių smūgių. Pirmiausia\nėmėsi kariauti Meinhardas, Prūsijos magistras, apie\nbalandžio vidurį apgulęs Kolainius, arčiausiai Prūsijos\nNemuno pakrantėje esančią Lietuvos pilį. Penki šim\ntai riterių buvo išsiųsta iš stovyklos aplinkinių kaimų\nniokoti, o du tūkstančiai pėstininkų atkakliai puolė\napsuptą pilį.
Magistras Meinhardas su didesne kariauna įsiveržė į Lietuvą ir nusiaubė Paštuvos bei Gaižuvos valsčius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 164
Vėliau su didesne kariauna, \nkurioje vien kryžiuočių buvo tūkstantis riterių, įsiver\nžė į Lietuvą pats magistras Meinhardas, žiauriai nu\nsiaubė Paštuvos ir Gaižuvos valsčius, nušluodamas juos \nugnimi. Pasivijęs jį, atsitraukiantį su dideliu grobiu,\nJazbutas įniko persekioti už- \nN u žu d o m a s \nlie tu v ių \npakaimę vorą, kuriai tuomet\nk u n ig a ik štis J a zb u ta s \nvadovavo Henrikas Cutsver-\ntas. Šį išvydęs, Jazbutas, su \nįniršiu prisiminęs ankstesnę savo nešlovę, iš visų jėgų \npuolė priešą ir kirto jam kalaviju į petį; sužeistas Hen\nrikas ietimi persmeigė Jazbutą, kuris, griūdamas že\nmėn, nukirto kalaviju puolančiam nugalėtojui pirštą.
Įspėtas apie išdavystę, Meinhardas prieš kovos pradžią išvengė pavojaus ir nepatenkintas atitraukė kariuomenę į Prūsiją.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 166
Vytenis, neturėdamas pa\nkankamai jėgų priešui at-\nA tre m ia m i\nk iy ž iu o -\nremti atviroje kovoje, grie-\nčia i, n io k o ja n ty s Lie-\nbesi klastos: išdėstęs patogio-\ntu v ą\nse miško vietose karius, jis\nsusitarė su prūsais (kurie,\naišku, patys jautė priešiškumą kryžiuočių valdymui,\no pakursčius tą neapykantą visokiausiais kaltinimais,\nnetruko išduoti), kad, pradėjus jų pirmiesiems būriams\nbėgti, šie iš sparnų pultų priešą. Įspėtas apie išdavys\ntę, Meinhardas vargais negalais išvengė pavojaus anks\nčiau, nei prasidėjo kova, ir nepatenkintas atitraukė ka\nriuomenę į Prūsiją. Tais metais nei viena, nei kita šalis\nnieko daugiau beveik ir nenuveikė: kryžiuočiai būgš\ntavo, kad, kariuomenei išvykus iš krašto, prūsai nesu\nkeltų tuo laiku kokio maišto, o lietuviams rodėsi\nparankiau laukti, kol Prūsijoje prasidės kokie bruzdė\njimai, nes visai neseniai Vytenis, paminėjęs žodį 1 a i s-\nv ė, netruko tarp prūsų pasėti jos troškimą bei neapy\nkantą krikščioniškosioms apeigoms; ilgainiui šią neapy\nkantą dar labiau sukurstė jų gentainių kalbos ir ji\npavirto maištingomis nuotaikomis.
Meinhardas su didesne kariauna įsiveržė į Lietuvą ir nusiaubė Paštuvos bei Gaižuvos valsčius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 164
Vėliau su didesne kariauna, \nkurioje vien kryžiuočių buvo tūkstantis riterių, įsiver\nžė į Lietuvą pats magistras Meinhardas, žiauriai nu\nsiaubė Paštuvos ir Gaižuvos valsčius, nušluodamas juos \nugnimi. Pasivijęs jį, atsitraukiantį su dideliu grobiu,\nJazbutas įniko persekioti už- \nN u žu d o m a s \nlie tu v ių \npakaimę vorą, kuriai tuomet\nk u n ig a ik štis J a zb u ta s \nvadovavo Henrikas Cutsver-\ntas. Šį išvydęs, Jazbutas, su \nįniršiu prisiminęs ankstesnę savo nešlovę, iš visų jėgų \npuolė priešą ir kirto jam kalaviju į petį; sužeistas Hen\nrikas ietimi persmeigė Jazbutą, kuris, griūdamas že\nmėn, nukirto kalaviju puolančiam nugalėtojui pirštą.
Įspėtas apie išdavys tę, Meinhardas vargais negalais išvengė pavojaus anks čiau, nei prasidėjo kova, ir nepatenkintas atitraukė ka riuomenę į Prūsiją.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 166
Vytenis, neturėdamas pa\nkankamai jėgų priešui at-\nA tre m ia m i\nk iy ž iu o -\nremti atviroje kovoje, grie-\nčia i, n io k o ja n ty s Lie-\nbesi klastos: išdėstęs patogio-\ntu v ą\nse miško vietose karius, jis\nsusitarė su prūsais (kurie,\naišku, patys jautė priešiškumą kryžiuočių valdymui,\no pakursčius tą neapykantą visokiausiais kaltinimais,\nnetruko išduoti), kad, pradėjus jų pirmiesiems būriams\nbėgti, šie iš sparnų pultų priešą. Įspėtas apie išdavys\ntę, Meinhardas vargais negalais išvengė pavojaus anks\nčiau, nei prasidėjo kova, ir nepatenkintas atitraukė ka\nriuomenę į Prūsiją. Tais metais nei viena, nei kita šalis\nnieko daugiau beveik ir nenuveikė: kryžiuočiai būgš\ntavo, kad, kariuomenei išvykus iš krašto, prūsai nesu\nkeltų tuo laiku kokio maišto, o lietuviams rodėsi\nparankiau laukti, kol Prūsijoje prasidės kokie bruzdė\njimai, nes visai neseniai Vytenis, paminėjęs žodį 1 a i s-\nv ė, netruko tarp prūsų pasėti jos troškimą bei neapy\nkantą krikščioniškosioms apeigoms; ilgainiui šią neapy\nkantą dar labiau sukurstė jų gentainių kalbos ir ji\npavirto maištingomis nuotaikomis.
Tie atėjūnai turėjo su savim kunigą, vardu Meinhardą, augustijonį, noris apsenį vyrą, bet didį gei dulį Evangelijos platinimo, neskundžiantį nei darbo, nei žygio, nei sveikatos dėl padauginimo skaitliaus krikščionų, kursai, pramokęs tenai kalbos, pradėjo.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 171
Idant vokyčiai tokį savo ketė jimą uždengtų, nuo pradžios taip elgės. Tie atėjūnai turėjo su savim kunigą, vardu Mein- hardą, augustijonį, noris apsenį vyrą, bet didį gei dulį Evangelijos platinimo, neskundžiantį nei darbo, nei žygio, nei sveikatos dėl padauginimo skaitliaus krikščionų, kursai, pramokęs tenai kalbos, pradėjo skelbti Dievo žodį netikėliams. Bet jog buvo senis dosnus, išmintingas, gudrus ir gailingas, įgijo tuo jau kliautį ir meilę vietinykų žemgalių ir lybiešų, kurie ne taip nuo permanymo jo mokslo, kaip vie ni, smailaudami dovenų, turtų ir lobio, kiti, būda mi daug kartų gudų spaudžiami, vylės sau užtary tojus tuose atėjūnuose rasią, pradėjo krikštytis.
Vėliau atsirado žmogus, vertas būti apaštalu, vardu — Meinhardas, Au gustinų ordino vienuolis iš Zigebergo vienuolyno, kuris, gavęs Bremeno arkivyskupo ir vyresniųjų dvasininkų lei dimą, apie 1186 metus leidosi su pirkliais į Livonijos kraštą.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 251
Vėliau atsirado \nžmogus, vertas būti apaštalu, vardu — Meinhardas, Au\ngustinų ordino vienuolis iš Zigebergo vienuolyno, kuris, \ngavęs Bremeno arkivyskupo ir vyresniųjų dvasininkų lei\ndimą, apie 1186 metus leidosi su pirkliais į Livonijos \nkraštą. Tai buvo dievotas žmogus, pasižymėjęs prakil\nniausiomis dorybėmis, romaus būdo, apimtas noro išganyti \npagonis.
Meinhardas savo gyvenimo dienas Ibaigė 1196 metais.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 258
Meinhardas savo \ngyvenimo dienas Ibaigė 1196 metais. Jo antkapis buvo \nRygoje, katedroje, su nurodyta data ir įrašu1.
Argi pirmaisiais žingsniais, Meinhardui gy vam esant, ne kitų tikslų buvo siekiama?
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 367
Argi pirmaisiais žingsniais, Meinhardui gy\nvam esant, ne kitų tikslų buvo siekiama?
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Pirmiausia ėmėsi kariauti Meinhardas, Prūsijos magistras, apie balandžio vidurį apgulęs Kolainius, arčiausiai Prūsijos Nemuno pakrantėje esančią Lietuvos pilį. Penki šim tai riterių buvo išsiųsta iš stovyklos aplinkinių kaimų niokoti, o du tūkstančiai pėstininkų atkakliai puolė apsuptą pilį. Gynė ją šimtas dvidešimt raitelių, vado vaujamų Surmino, ryžtingo ir prityrusio vyro; narsiai ir ilgai pilies įgula atmušinėjo priešų antpuolius, ne leisdama jiems be nuostolių supti tvirtovės, mat atvi rame lauke šie buvo nesunkiai sužeidžiami ietimis ir strėlėmis; kadangi įgula buvo nedidelė, o priešas, pul damas iš visų pusių, nepaliauj amai sekino menkas jė gas, vos ne vos įstengiančias vienu metu užstoti visą gynybinę sieną, lietuviai patyrė didelių nuostolių; kai vos dvylika jų liko nesužeistų, pilėnams iškilo baisus pavojus, tačiau netikėta priešų klaida pakeitė padėtį, tokią, rodos, beviltišką.
Susietas teiginys: t-004
Susieti teiginiai: t-004