Kojelavičiaus Prūsijos magistru vadinamas Meinhardas apie balandžio vidurį apgulė Kolainius, Lietuvos pilį prie Nemuno.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Už žalą, padarytą per šį niokojamą išpuolį Sembai, lietuviams buvo atsilyginta kitais ir dar kokios ypatingos progos pasiplėšti, ir vieni, ir kiti visą laiką rengė karo žygius; ir vieni, ir kiti, tuo būdu kariaudami, smogė nemažai stiprių smūgių. Pirmiausia ėmėsi kariauti Meinhardas, Prūsijos magistras, apie balandžio vidurį apgulęs Kolainius, arčiausiai Prūsijos Nemuno pakrantėje esančią Lietuvos pilį. Penki šimtai riterių buvo išsiųsta iš stovyklos aplinkinių kaimų niokoti, o du tūkstančiai pėstininkų atkakliai puolė apsuptą pilį.
Magistras Meinhardas su didesne kariauna įsiveržė į Lietuvą ir nusiaubė Paštuvos bei Gaižuvos valsčius.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vėliau su didesne kariauna, kurioje vien kryžiuočių buvo tūkstantis riterių, įsiveržė į Lietuvą pats magistras Meinhardas, žiauriai nusiaubė Paštuvos ir Gaižuvos valsčius, nušluodamas juos ugnimi. Pasivijęs jį, atsitraukiantį su dideliu grobiu, Jazbutas įniko persekioti užN u žu d o m a s lie tu v ių pakaimę vorą, kuriai tuomet k u n ig a ik štis J a zb u ta s vadovavo Henrikas Cutsvertas. Šį išvydęs, Jazbutas, su įniršiu prisiminęs ankstesnę savo nešlovę, iš visų jėgų puolė priešą ir kirto jam kalaviju į petį; sužeistas Henrikas ietimi persmeigė Jazbutą, kuris, griūdamas žemėn, nukirto kalaviju puolančiam nugalėtojui pirštą.
Įspėtas apie išdavystę, Meinhardas prieš kovos pradžią išvengė pavojaus ir nepatenkintas atitraukė kariuomenę į Prūsiją.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vytenis, neturėdamas pakankamai jėgų priešui atA tre m ia m i k iy ž iu o remti atviroje kovoje, griečia i, n io k o ja n ty s Liebesi klastos: išdėstęs patogiotu v ą se miško vietose karius, jis susitarė su prūsais (kurie, aišku, patys jautė priešiškumą kryžiuočių valdymui, o pakursčius tą neapykantą visokiausiais kaltinimais, netruko išduoti), kad, pradėjus jų pirmiesiems būriams bėgti, šie iš sparnų pultų priešą. Įspėtas apie išdavystę, Meinhardas vargais negalais išvengė pavojaus anksčiau, nei prasidėjo kova, ir nepatenkintas atitraukė kariuomenę į Prūsiją. Tais metais nei viena, nei kita šalis nieko daugiau beveik ir nenuveikė: kryžiuočiai būgštavo, kad, kariuomenei išvykus iš krašto, prūsai nesukeltų tuo laiku kokio maišto, o lietuviams rodėsi parankiau laukti, kol Prūsijoje prasidės kokie bruzdėjimai, nes visai neseniai Vytenis, paminėjęs žodį 1 a i sv ė, netruko tarp prūsų pasėti jos troškimą bei neapykantą krikščioniškosioms apeigoms; ilgainiui šią neapykantą dar labiau sukurstė jų gentainių kalbos ir ji pavirto maištingomis nuotaikomis.
Meinhardas su didesne kariauna įsiveržė į Lietuvą ir nusiaubė Paštuvos bei Gaižuvos valsčius.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vėliau su didesne kariauna, kurioje vien kryžiuočių buvo tūkstantis riterių, įsiveržė į Lietuvą pats magistras Meinhardas, žiauriai nusiaubė Paštuvos ir Gaižuvos valsčius, nušluodamas juos ugnimi. Pasivijęs jį, atsitraukiantį su dideliu grobiu, Jazbutas įniko persekioti užN u žu d o m a s lie tu v ių pakaimę vorą, kuriai tuomet k u n ig a ik štis J a zb u ta s vadovavo Henrikas Cutsvertas. Šį išvydęs, Jazbutas, su įniršiu prisiminęs ankstesnę savo nešlovę, iš visų jėgų puolė priešą ir kirto jam kalaviju į petį; sužeistas Henrikas ietimi persmeigė Jazbutą, kuris, griūdamas žemėn, nukirto kalaviju puolančiam nugalėtojui pirštą.
Įspėtas apie išdavys tę, Meinhardas vargais negalais išvengė pavojaus anks čiau, nei prasidėjo kova, ir nepatenkintas atitraukė ka riuomenę į Prūsiją.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vytenis, neturėdamas pakankamai jėgų priešui atA tre m ia m i k iy ž iu o remti atviroje kovoje, griečia i, n io k o ja n ty s Liebesi klastos: išdėstęs patogiotu v ą se miško vietose karius, jis susitarė su prūsais (kurie, aišku, patys jautė priešiškumą kryžiuočių valdymui, o pakursčius tą neapykantą visokiausiais kaltinimais, netruko išduoti), kad, pradėjus jų pirmiesiems būriams bėgti, šie iš sparnų pultų priešą. Įspėtas apie išdavystę, Meinhardas vargais negalais išvengė pavojaus anksčiau, nei prasidėjo kova, ir nepatenkintas atitraukė kariuomenę į Prūsiją. Tais metais nei viena, nei kita šalis nieko daugiau beveik ir nenuveikė: kryžiuočiai būgštavo, kad, kariuomenei išvykus iš krašto, prūsai nesukeltų tuo laiku kokio maišto, o lietuviams rodėsi parankiau laukti, kol Prūsijoje prasidės kokie bruzdėjimai, nes visai neseniai Vytenis, paminėjęs žodį 1 a i sv ė, netruko tarp prūsų pasėti jos troškimą bei neapykantą krikščioniškosioms apeigoms; ilgainiui šią neapykantą dar labiau sukurstė jų gentainių kalbos ir ji pavirto maištingomis nuotaikomis.
Tie atėjūnai turėjo su savim kunigą, vardu Meinhardą, augustijonį, noris apsenį vyrą, bet didį gei dulį Evangelijos platinimo, neskundžiantį nei darbo, nei žygio, nei sveikatos dėl padauginimo skaitliaus krikščionų, kursai, pramokęs tenai kalbos, pradėjo.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Idant vokyčiai tokį savo ketėjimą uždengtų, nuo pradžios taip elgės. Tie atėjūnai turėjo su savim kunigą, vardu Meinhardą, augustijonį, noris apsenį vyrą, bet didį geidulį Evangelijos platinimo, neskundžiantį nei darbo, nei žygio, nei sveikatos dėl padauginimo skaitliaus krikščionų, kursai, pramokęs tenai kalbos, pradėjo skelbti Dievo žodį netikėliams. Bet jog buvo senis dosnus, išmintingas, gudrus ir gailingas, įgijo tuojau kliautį ir meilę vietinykų žemgalių ir lybiešų, kurie ne taip nuo permanymo jo mokslo, kaip vieni, smailaudami dovenų, turtų ir lobio, kiti, būdami daug kartų gudų spaudžiami, vylės sau užtarytojus tuose atėjūnuose rasią, pradėjo krikštytis.
Vėliau atsirado žmogus, vertas būti apaštalu, vardu — Meinhardas, Au gustinų ordino vienuolis iš Zigebergo vienuolyno, kuris, gavęs Bremeno arkivyskupo ir vyresniųjų dvasininkų lei dimą, apie 1186 metus leidosi su pirkliais į Livonijos kraštą.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Vėliau atsirado žmogus, vertas būti apaštalu, vardu — Meinhardas, Augustinų ordino vienuolis iš Zigebergo vienuolyno, kuris, gavęs Bremeno arkivyskupo ir vyresniųjų dvasininkų leidimą, apie 1186 metus leidosi su pirkliais į Livonijos kraštą. Tai buvo dievotas žmogus, pasižymėjęs prakilniausiomis dorybėmis, romaus būdo, apimtas noro išganyti pagonis.