Už žalą, padarytą per šį niokojamą iš\npuolį Sembai, lietuviams buvo atsilyginta kitais ir dar\nkokios ypatingos progos pasiplėšti, ir vieni, ir kiti vi\nsą laiką rengė karo žygius; ir vieni, ir kiti, tuo būdu\nkariaudami, smogė nemažai stiprių smūgių. Pirmiausia\nėmėsi kariauti Meinhardas, Prūsijos magistras, apie\nbalandžio vidurį apgulęs Kolainius, arčiausiai Prūsijos\nNemuno pakrantėje esančią Lietuvos pilį. Penki šim\ntai riterių buvo išsiųsta iš stovyklos aplinkinių kaimų\nniokoti, o du tūkstančiai pėstininkų atkakliai puolė\napsuptą pilį.
Vėliau su didesne kariauna, \nkurioje vien kryžiuočių buvo tūkstantis riterių, įsiver\nžė į Lietuvą pats magistras Meinhardas, žiauriai nu\nsiaubė Paštuvos ir Gaižuvos valsčius, nušluodamas juos \nugnimi. Pasivijęs jį, atsitraukiantį su dideliu grobiu,\nJazbutas įniko persekioti už- \nN u žu d o m a s \nlie tu v ių \npakaimę vorą, kuriai tuomet\nk u n ig a ik štis J a zb u ta s \nvadovavo Henrikas Cutsver-\ntas. Šį išvydęs, Jazbutas, su \nįniršiu prisiminęs ankstesnę savo nešlovę, iš visų jėgų \npuolė priešą ir kirto jam kalaviju į petį; sužeistas Hen\nrikas ietimi persmeigė Jazbutą, kuris, griūdamas že\nmėn, nukirto kalaviju puolančiam nugalėtojui pirštą.
Vytenis, neturėdamas pa\nkankamai jėgų priešui at-\nA tre m ia m i\nk iy ž iu o -\nremti atviroje kovoje, grie-\nčia i, n io k o ja n ty s Lie-\nbesi klastos: išdėstęs patogio-\ntu v ą\nse miško vietose karius, jis\nsusitarė su prūsais (kurie,\naišku, patys jautė priešiškumą kryžiuočių valdymui,\no pakursčius tą neapykantą visokiausiais kaltinimais,\nnetruko išduoti), kad, pradėjus jų pirmiesiems būriams\nbėgti, šie iš sparnų pultų priešą. Įspėtas apie išdavys\ntę, Meinhardas vargais negalais išvengė pavojaus anks\nčiau, nei prasidėjo kova, ir nepatenkintas atitraukė ka\nriuomenę į Prūsiją. Tais metais nei viena, nei kita šalis\nnieko daugiau beveik ir nenuveikė: kryžiuočiai būgš\ntavo, kad, kariuomenei išvykus iš krašto, prūsai nesu\nkeltų tuo laiku kokio maišto, o lietuviams rodėsi\nparankiau laukti, kol Prūsijoje prasidės kokie bruzdė\njimai, nes visai neseniai Vytenis, paminėjęs žodį 1 a i s-\nv ė, netruko tarp prūsų pasėti jos troškimą bei neapy\nkantą krikščioniškosioms apeigoms; ilgainiui šią neapy\nkantą dar labiau sukurstė jų gentainių kalbos ir ji\npavirto maištingomis nuotaikomis.
Vėliau su didesne kariauna, \nkurioje vien kryžiuočių buvo tūkstantis riterių, įsiver\nžė į Lietuvą pats magistras Meinhardas, žiauriai nu\nsiaubė Paštuvos ir Gaižuvos valsčius, nušluodamas juos \nugnimi. Pasivijęs jį, atsitraukiantį su dideliu grobiu,\nJazbutas įniko persekioti už- \nN u žu d o m a s \nlie tu v ių \npakaimę vorą, kuriai tuomet\nk u n ig a ik štis J a zb u ta s \nvadovavo Henrikas Cutsver-\ntas. Šį išvydęs, Jazbutas, su \nįniršiu prisiminęs ankstesnę savo nešlovę, iš visų jėgų \npuolė priešą ir kirto jam kalaviju į petį; sužeistas Hen\nrikas ietimi persmeigė Jazbutą, kuris, griūdamas že\nmėn, nukirto kalaviju puolančiam nugalėtojui pirštą.
Vytenis, neturėdamas pa\nkankamai jėgų priešui at-\nA tre m ia m i\nk iy ž iu o -\nremti atviroje kovoje, grie-\nčia i, n io k o ja n ty s Lie-\nbesi klastos: išdėstęs patogio-\ntu v ą\nse miško vietose karius, jis\nsusitarė su prūsais (kurie,\naišku, patys jautė priešiškumą kryžiuočių valdymui,\no pakursčius tą neapykantą visokiausiais kaltinimais,\nnetruko išduoti), kad, pradėjus jų pirmiesiems būriams\nbėgti, šie iš sparnų pultų priešą. Įspėtas apie išdavys\ntę, Meinhardas vargais negalais išvengė pavojaus anks\nčiau, nei prasidėjo kova, ir nepatenkintas atitraukė ka\nriuomenę į Prūsiją. Tais metais nei viena, nei kita šalis\nnieko daugiau beveik ir nenuveikė: kryžiuočiai būgš\ntavo, kad, kariuomenei išvykus iš krašto, prūsai nesu\nkeltų tuo laiku kokio maišto, o lietuviams rodėsi\nparankiau laukti, kol Prūsijoje prasidės kokie bruzdė\njimai, nes visai neseniai Vytenis, paminėjęs žodį 1 a i s-\nv ė, netruko tarp prūsų pasėti jos troškimą bei neapy\nkantą krikščioniškosioms apeigoms; ilgainiui šią neapy\nkantą dar labiau sukurstė jų gentainių kalbos ir ji\npavirto maištingomis nuotaikomis.
Tie atėjūnai turėjo su savim kunigą, vardu Meinhardą, augustijonį, noris apsenį vyrą, bet didį gei dulį Evangelijos platinimo, neskundžiantį nei darbo, nei žygio, nei sveikatos dėl padauginimo skaitliaus krikščionų, kursai, pramokęs tenai kalbos, pradėjo.
Idant vokyčiai tokį savo ketė jimą uždengtų, nuo pradžios taip elgės. Tie atėjūnai turėjo su savim kunigą, vardu Mein- hardą, augustijonį, noris apsenį vyrą, bet didį gei dulį Evangelijos platinimo, neskundžiantį nei darbo, nei žygio, nei sveikatos dėl padauginimo skaitliaus krikščionų, kursai, pramokęs tenai kalbos, pradėjo skelbti Dievo žodį netikėliams. Bet jog buvo senis dosnus, išmintingas, gudrus ir gailingas, įgijo tuo jau kliautį ir meilę vietinykų žemgalių ir lybiešų, kurie ne taip nuo permanymo jo mokslo, kaip vie ni, smailaudami dovenų, turtų ir lobio, kiti, būda mi daug kartų gudų spaudžiami, vylės sau užtary tojus tuose atėjūnuose rasią, pradėjo krikštytis.