Lauras, žmonių vadintas Rimantu, – Kojelavičiaus pasakojime minimas asmuo, susijęs su kova dėl valdžios ir tėvynės likimo. Traidenio sūnus Lauras anksčiau buvo atsisakęs valdžios ir apsigyvenęs vienuolyne. Sužinojęs apie tėvo nužudymą bei Daumanto siekį užimti valdžią, jis paliko vienuolyną, sugrįžo į valstybę ir pradėjo vadovauti karui prieš Daumantą. Paleidęs kariuomenę, Lauras nuskubėjo į Kernavę, kur buvo paskirtas susirinkimas karaliui rinkti, o ten susirinkę luomai jį palankiai sutiko. Nors jam buvo siūloma valdžia, Lauras jos nepriėmė, tačiau pabrėžė neatsisakantis rūpintis tėvyne, kurią buvo išgelbėjęs.
Sunkiai užgavo Laurui (žmonės jį va dino Rimantu) širdį žinia apie tėvo nužudymą, tačiau, kai jis išgirdo, jog niekingas brolio žudikas trokšta — nelyginant atlyginimo už nusikaltimą — valdžios, jo skausmas pavirto pykčiu; tokia didelė buvo jo rūs tybė, jog vos gavęs šią žinią, jis paliko vienuolyną, sugrįžo į valstybę ir pradėjo vadovauti karui prieš išdaviką dėdę. Aišku, didi- Lauras su m u ša ir nu- kai iš pagarbos žuvusiajam žu d o D aum antą valdovui rėmė Laurą, nusi sukdami nuo Daumanto, kuris dėl daugelio piktadarybių buvo susilaukęs blogos šlo vės, tačiau, nebūdami tikri, kaip baigsis karas, dve jojo dėl juodviejų siūlymų, nežinodami, paskui ką eiti. Rodos, jėgos lygios…
Sunkiai užgavo Laurui (žmonės jį vadino Rimantu) širdį žinia apie tėvo nužudymą, tačiau, kai jis išgirdo, jog niekingas brolio žudikas trokšta — nelyginant atlyginimo už nusikaltimą — valdžios, jo skausmas pavirto pykčiu; tokia didelė buvo jo rūstybė, jog vos gavęs šią žinią, jis paliko vienuolyną, sugrįžo į valstybę ir pradėjo vadovauti karui prieš išdaviką dėdę. Aišku, didiLauras su m u ša ir nukai iš pagarbos žuvusiajam žu d o D aum antą valdovui rėmė Laurą, nusisukdami nuo Daumanto, kuris dėl daugelio piktadarybių buvo susilaukęs blogos šlovės, tačiau, nebūdami tikri, kaip baigsis karas, dvejojo dėl juodviejų siūlymų, nežinodami, paskui ką eiti. Rodos, jėgos lygios: vienoje pusėje jaunas kunigaikštis, narsios širdies, bet nepatyręs, staiga pasitraukęs nuo altorių ir atnašavimų ir pasidaręs kariu bei vadu, o kitoje — nusikaltėlis ir sąmokslininkas, tačiau vadas, praleidęs visą gyvenimą tarp karių ir pavojų.
Bėgančią kariuomenę išžudyti sutrukdė naktis; kitą dieną pergalingi kariai, prisikrovę grobio, patraukė į Polocko kraštą ir vienu užmoju atsiėmė žemes, kurias Daumantas anksčiau buvo užgrobęs. Galop paleidęs kariuomenę, Lauras nuskubėjo į Kernavę, kur buvo paskirtas susirinkimas karaliui rinkti. Ten visi luomai nuoširdžiai jį sutiko ir džiaugsmingai sveikino; kai atėjo į tarybą, niekas negalėjo pasakyti jokių samprotavimų nė valstybės vardu padėkoti.
Liko valstybė it našlaitė, be valdovo, netekusi paskutiniajame karo žygyje prityrusių karių, o Daumantas gavo progą smurtauti ir į valdžią kopti. Jo sumanymus rėmė ta aplinkybė, kad Lauras, Traidenio sūnus, jau anksčiau buvo atsisakęs valdžios ir apsigyvenęs vienuolyne, tad beliko žuvusiojo valdovo brolėnai, kuriems buvo galima perduoti valdžią: Giedrio sūnus Ginvila ir Alšio sūnūs Algimantas bei Mindaugas, tačiau Daumantas buvo įsitikinęs, jog, pažvanginęs ginklais, nuo šitokio sumanymo galės lengvai atgrasinti ir pačius jaunuolius, ir tarybą. Todėl, kuo greičiausiai sutelkęs Rusioje stiprią kariuomenę, jis patraukė į Lietuvą, manydamas, jog vien dėl karo baimės į jį palinks didikų širdys, o jeigu jie susirinkę ką kita nutartų, tai jis užgrobs valdžią ginklu.
Sunkiai užgavo Laurui (žmonės jį vadino Rimantu) širdį žinia apie tėvo nužudymą, tačiau, kai jis išgirdo, jog niekingas brolio žudikas trokšta — nelyginant atlyginimo už nusikaltimą — valdžios, jo skausmas pavirto pykčiu; tokia didelė buvo jo rūstybė, jog vos gavęs šią žinią, jis paliko vienuolyną, sugrįžo į valstybę ir pradėjo vadovauti karui prieš išdaviką dėdę. Aišku, didiLauras su m u ša ir nukai iš pagarbos žuvusiajam žu d o D aum antą valdovui rėmė Laurą, nusisukdami nuo Daumanto, kuris dėl daugelio piktadarybių buvo susilaukęs blogos šlovės, tačiau, nebūdami tikri, kaip baigsis karas, dvejojo dėl juodviejų siūlymų, nežinodami, paskui ką eiti. Rodos, jėgos lygios: vienoje pusėje jaunas kunigaikštis, narsios širdies, bet nepatyręs, staiga pasitraukęs nuo altorių ir atnašavimų ir pasidaręs kariu bei vadu, o kitoje — nusikaltėlis ir sąmokslininkas, tačiau vadas, praleidęs visą gyvenimą tarp karių ir pavojų.
Bėgančią kariuomenę išžudyti sutrukdė naktis; kitą dieną pergalingi kariai, prisikrovę grobio, patraukė į Polocko kraštą ir vienu užmoju atsiėmė žemes, kurias Daumantas anksčiau buvo užgrobęs. Galop paleidęs kariuomenę, Lauras nuskubėjo į Kernavę, kur buvo paskirtas susirinkimas karaliui rinkti. Ten visi luomai nuoširdžiai jį sutiko ir džiaugsmingai sveikino; kai atėjo į tarybą, niekas negalėjo pasakyti jokių samprotavimų nė valstybės vardu padėkoti.
Daugelį sujaudino ši netikėta kalba; visi vardan to, kas švenčiausia, maldaute maldavo, kad nesiliautų rūpinęsis tėvyne, kurią išgelbėjo. Lauras atkakliai laikėsi savo. Jis neatsisakąs rūpintis tėvyne, sakė, bet jam ant pečių užverčiama tokia našta, kokios jis neįstengsiąs pakelti, dėl tos pačios priežasties jis nesiūląs skirti valdovu nė vieno savo pubrolio, kurie dėl amžiaus per silpni šioms pareigoms.