Lauras, žmonių vadintas Rimantu, po žinios apie tėvo nužudymą paliko vienuolyną ir pradėjo vadovauti karui prieš Daumantą. Lauras po sutelktų pajėgų patraukė prieš Daumantą, mūšyje įgijo persvarą ir nukovė Daumantą. Lauras, Traidenio sūnus, prieš Daumanto siekį užimti valdžią jau buvo atsisakęs valdžios ir apsigyvenęs vienuolyne.
Sunkiai užgavo Laurui (žmonės jį va\ndino Rimantu) širdį žinia apie tėvo nužudymą, tačiau, \nkai jis išgirdo, jog niekingas brolio žudikas trokšta — \nnelyginant atlyginimo už nusikaltimą — valdžios, jo \nskausmas pavirto pykčiu; tokia didelė buvo jo rūs\ntybė, jog vos gavęs šią žinią, jis paliko vienuolyną, \nsugrįžo į valstybę ir pradėjo vadovauti karui prieš\nišdaviką dėdę. Aišku, didi- \nLauras su m u ša ir nu- \nkai iš pagarbos žuvusiajam \nžu d o D aum antą \nvaldovui rėmė Laurą, nusi\nsukdami nuo Daumanto, kuris \ndėl daugelio piktadarybių buvo susilaukęs blogos šlo\nvės, tačiau, nebūdami tikri, kaip baigsis karas, dve\njojo dėl juodviejų siūlymų, nežinodami, paskui ką eiti. \nRodos, jėgos lygios: vienoje pusėje jaunas kunigaikš\ntis, narsios širdies, bet nepatyręs, staiga pasitraukęs \nnuo altorių ir atnašavimų ir pasidaręs kariu bei vadu, \no kitoje — nusikaltėlis ir sąmokslininkas, tačiau va\ndas, praleidęs visą gyvenimą tarp karių ir pavojų.
Bė\ngančią kariuomenę išžudyti sutrukdė naktis; kitą die\nną pergalingi kariai, prisikrovę grobio, patraukė į Po\nlocko kraštą ir vienu užmoju atsiėmė žemes, kurias \nDaumantas anksčiau buvo užgrobęs. Galop paleidęs \nkariuomenę, Lauras nuskubėjo į Kernavę, kur buvo \npaskirtas susirinkimas karaliui rinkti. Ten visi luo\nmai nuoširdžiai jį sutiko ir \ndžiaugsmingai sveikino; kai \natėjo į tarybą, niekas nega\nlėjo pasakyti jokių sampro\ntavimų nė valstybės vardu \npadėkoti.
Liko valstybė it našlaitė, be valdovo, netekusi paskutiniajame karo žygyje prityrusių karių, o Daumantas gavo progą smur tauti ir į valdžią kopti. Jo sumanymus rėmė ta aplin kybė, kad Lauras, Traidenio sūnus, jau anksčiau bu vo atsisakęs valdžios ir apsigyvenęs vienuolyne, tad beliko žuvusiojo valdovo brolėnai, kuriems buvo ga lima perduoti valdžią: Giedrio sūnus Ginvila ir Alšio sūnūs Algimantas bei Mindaugas, tačiau Daumantas buvo įsitikinęs, jog, pažvanginęs ginklais, nuo šitokio sumanymo galės lengvai atgrasinti ir pačius jaunuo lius, ir tarybą. Todėl, kuo greičiausiai sutelkęs Rusioje stiprią kariuomenę, jis patraukė į Lietuvą, manydamas, jog vien dėl karo baimės į jį palinks didikų širdys, o jeigu jie susirinkę ką kita nutartų, tai jis užgrobs val džią ginklu.
Sunkiai užgavo Laurui (žmonės jį va\ndino Rimantu) širdį žinia apie tėvo nužudymą, tačiau, \nkai jis išgirdo, jog niekingas brolio žudikas trokšta — \nnelyginant atlyginimo už nusikaltimą — valdžios, jo \nskausmas pavirto pykčiu; tokia didelė buvo jo rūs\ntybė, jog vos gavęs šią žinią, jis paliko vienuolyną, \nsugrįžo į valstybę ir pradėjo vadovauti karui prieš\nišdaviką dėdę. Aišku, didi- \nLauras su m u ša ir nu- \nkai iš pagarbos žuvusiajam \nžu d o D aum antą \nvaldovui rėmė Laurą, nusi\nsukdami nuo Daumanto, kuris \ndėl daugelio piktadarybių buvo susilaukęs blogos šlo\nvės, tačiau, nebūdami tikri, kaip baigsis karas, dve\njojo dėl juodviejų siūlymų, nežinodami, paskui ką eiti. \nRodos, jėgos lygios: vienoje pusėje jaunas kunigaikš\ntis, narsios širdies, bet nepatyręs, staiga pasitraukęs \nnuo altorių ir atnašavimų ir pasidaręs kariu bei vadu, \no kitoje — nusikaltėlis ir sąmokslininkas, tačiau va\ndas, praleidęs visą gyvenimą tarp karių ir pavojų.
Bė\ngančią kariuomenę išžudyti sutrukdė naktis; kitą die\nną pergalingi kariai, prisikrovę grobio, patraukė į Po\nlocko kraštą ir vienu užmoju atsiėmė žemes, kurias \nDaumantas anksčiau buvo užgrobęs. Galop paleidęs \nkariuomenę, Lauras nuskubėjo į Kernavę, kur buvo \npaskirtas susirinkimas karaliui rinkti. Ten visi luo\nmai nuoširdžiai jį sutiko ir \ndžiaugsmingai sveikino; kai \natėjo į tarybą, niekas nega\nlėjo pasakyti jokių sampro\ntavimų nė valstybės vardu \npadėkoti.
Daugelį sujaudino ši netikėta kalba; visi vardan to, kas švenčiausia, maldaute maldavo, kad nesiliautų rūpinęsis tėvyne, kurią išgelbėjo. Lauras atkakliai lai kėsi savo. Jis neatsisakąs rūpintis tėvyne, sakė, bet jam ant pečių užverčiama tokia našta, kokios jis ne įstengsiąs pakelti, dėl tos pačios priežasties jis nesiūląs skirti valdovu nė vieno savo pubrolio, kurie dėl am žiaus per silpni šioms pareigoms.