Atvestas pas Ivaną, Konstantinas, tironui įsakius, turėjo iškęsti neapsakomus kankinimus: ne tik kojas jam it vergui surakino grandinėmis, bet ir rankas užlaužė už nugaros ir nelyginant raiščiais apliejo ištirpintu švinu. Apie šį pralaimėjimą Aleksandras sužinojo prie Bobro upės; norėdamas sustabdyti priešo žygį, jis įtaisė karo stovyklą Obolcuose. Kodėl vėliau Aleksandras su kariuomene patraukė link Polocko, nei kur parašyta radau, nei pats atspėti galėjau.
Naujų karių ieškojo visoje Lietuvoje. Čekui Jonui Černinui Aleksandras pavedė nusisamdyti Čekijoje bei Vokietijoje didelius algininkų būrius. Poznanėje netrukus svetimšalių kariams iš tiesų sumokėjo algą, tačiau samdytinė kariuomenė neatvyko laiku į stovyklą, nes užgaišo pakelėje beplėšikaudama.