Plocko katedros klebonas Jaroslavas siejamas su kronika, kurioje vyskupas Kristijonas galėjo rasti Divonio kelionės aprašymą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 170
Tačiau Tidemanas rašo, kad\njis laimingai sugrįžęs į Bitiniją1. Šio Divonio kelionės\naprašymas išliko rankraštyje, kuris atiteko Plocko kated\nros klebonui Jaroslavui ar veikiau buvo vyskupo Kristijo\nno rastas šio Jaroslavo parašytoje kronikoje. Tai turėjusi\nbūti knyga, parašyta slavų kalba, bet graikiškomis raidė\nmis2.
Teodoras Narbutas Jaroslavo ir Kristijono pasakojimus apie ulmigerus laikė paremtais tikrove.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 171
Ten juos pažino Divonis; juos valdė kažkoks Mazovijos slavų ka raliukas ar viršininkas, vadinamas Masosu, kuriam jie mo kėjo duoklę vaikais. Jaroslavas ir Kristijonas gyveno tais laikais, kai naujųjų amžių atradimai tautų, gyvenusių to kiame kaip ulmigerai civilizacijos lygyje, dar nebuvo ži nomi, vadinasi, jei jie būtų ketinę aprašyti išgalvotus da lykus, jie nebūtų turėję pavyzdžio ir nebūtų galėję nupiešti tokio tikroviško gamtos vaikų vaizdo. Iš to išplaukia, kad jie rėmėsi tikrove, kuri visur ir visada yra vienoda.
Tas pats Jaroslavas 1041 metais puolė ir Lietuvą, tačiau nėra žinių, kad jis būtų lietuvių belaisvius perkėlęs į Ukrainą, taiip pat niekur negalima matyti ukrainiečių tautybės žmonių susimai šymo su lietuviais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 298
Tačiau jis negalėjo įkurti jokių kolonijų krašte, esančiame prie Rosės, nes ten gyveno pečenegai su orda, vadinama Charoboe. Tas pats Jaroslavas 1041 metais puolė ir Lietuvą, tačiau nėra žinių, kad jis būtų lietuvių belaisvius perkėlęs į Ukrainą, taiip pat niekur negalima matyti ukrainiečių tautybės žmonių susimai šymo su lietuviais. Smukus pečenegams dešiniojoje Dnep- ro pakrantėje, nutautėję hiriai su tomis gentimis persi kėlė į kairiąją šios upės pakrantę; jie įsiterpė tarp polo- viečių ir kartu su jais buvo išstumti kitapus Dono, kur davė pradžią Belgorodo totoriams.
Višislavas įgavęs Naugardą į valdžią, Iziaslavas Polocką, Jaroslavas Rostovą, kuriam nustipus, kliuvo jis Bo risui, Glėbas gavo Muromą, Sviatoslavas Pajuodgirę, Viršuj: g eia i.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 59
Tuo tarpu radimičiai, apkyrėjus donį bemokėti Vladimirui, patrakę, kuriuos vienok jis sudraudęs laimingai ir apent duoklę sau šilti prisuokęs. Paskui pergalėjęs bulgarus pavolgy ir su jais būk pakajų suderėjęs, žadėdami bendring ai su vieni antrais gy venti, paskiaus dar užėmęs miestą Chersoną, kurio iros šiandien dar tebėra regimos Kryme. Ant galo apsipačiavęs su Ona, seseria Baziliaus ir Konstanti no, ciesorių grekonų, apsikrikštijo pats su visa gudų tauta metuose 988 ir Chersono miestą apent greko nų ciesoriui pagrąžinęs. Įkyrėjęs sau valdžią ūkės, Vladimiras padalijęs ją tarp 12 savo sūnų. Višisla- vas įgavęs Naugardą į valdžią, Iziaslavas Polocką, Jaroslavas Rostovą, kuriam nustipus, kliuvo jis Bo risui, Glėbas gavo Muromą, Sviatoslavas Pajuodgirę, * Viršuj: g eia i.
Kunigaikštis Jaroslavas su tenykščiais riteriais patraukė į Estiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 97
Visi te\nnykščiai riteriai su kunigaikščiu Jaroslavu patraukė į Es\ntiją.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 26
ryje (XII a. pradžioje lietuviai minimi tarp genčių, kurios moka Kijevo
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Visos svarbiausios šio veikalo detalės turi geriausių šiaurinių kraštų tyrinėtojų išvadas4. Tik buvo manoma, kad už Divonio vardo slypi kažkoks romėnų astronomas, kuris buvo įpareigotas išmatuoti šiaurinę Eu ropą; šie Julijaus Cezario pradėti matavimai vyko be pa liovos net iki dešimtojo Augusto Oktaviano konsulato, t. y. iki 24 metų prieš Kristaus gimimą. Tiems topografams vadovavo kažkoks Teodoras, Teodatas ar Tironas5.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Kai didysis kunigaikštis Jaroslavas užkariavo Červenės slavus, o ypač po savo žygio į Lenkiją, — jo metu jis apiplėšė daug miestų ir lankiai gyvenamų valsčių, o 287 ## Puslapis 298 žmones 1031 metais išsivedė vergijon, — iš šių belais vių arčiau Kijevo esančioje Ukrainoje steigė kolonijas, statė tvirtoves1. Tačiau jis negalėjo įkurti jokių kolonijų krašte, esančiame prie Rosės, nes ten gyveno pečenegai su orda, vadinama Charoboe. Tas pats Jaroslavas 1041 metais puolė ir Lietuvą, tačiau nėra žinių, kad jis būtų lietuvių belaisvius perkėlęs į Ukrainą, taiip pat niekur negalima matyti ukrainiečių tautybės žmonių susimai šymo su lietuviais.