Ivanas slapta sutelkė didelę kariuomenę, įsiveržė į Polocko vaivadiją ir gruodžio pabaigoje apsupo jos sostinę bei abi pilis. Ivanas su džiaugsmu priėmė Augusto atsiųstus belaisvius Michailą Ivanovičių ir Ivaną Selechovskį.
M at, išsiuntęs A u g u stu i laišką, p arag in o jį ta i k y tis ir pareiškė, jog, tro k šd am as taikos, m ielai įvyk- dysiąs viską, ko p ag eid au siąs k araliu s: esą šis p a n o rė jęs galįs siųsti savo įg alio tu s leg atu s į M askvą, an tra v ertu s, galįs m ask v ėn ų p a lau k ti V iln iu je. Šios ap g a u lės Iv an as griebėsi tam , k ad k a ra liu s, ta ria m o sau g u m o suviliotas, k u r k itu r n u k re ip tų savo jėg as, n etru k d y d a m as jam n e tik ė ta i įsiv erž ti, k aip v ėliau p aa išk ė jo iš įv y k ių eigos, į tą a r k itą žem ę. M at, k ai žym i k ariu o m en ės dalis, v ed am a Po- lubinskio, nužy g iav o ginti nuo danų p ajū rio , o k ita p a tra u k ė L ietuvon į žiem os sto v y k las, Ivanas, tylom is p e r tu o s m etus su telk ęs d u šim tus tū k stan čių - p ėstin in kų, aštuo n iasd ešim t tū k stan čių ra ite lių bei du šim tus p abūklų, įsiveržė į P olocko v a iv a d iją ir gruodžio p a b aig o je apsupo v a iv a d ijo s sostinę bei abi pilis.
Paleidęs seimą, karalius Augustas pasiuntė kartu su savo tarpininku Povilu Ostrovickiu Maskvos didžia jam kunigaikščiui du belaisvius, garsios kilmės kuni gaikščius Michailą Ivanovi- D era m a si su m a sk - čių ir Ivaną Selechovskį, ma- v ė n a ls d ė l ta ik o s ir nydamas, kad dėl to Mask- ca ro titu lo vos valdovas labiau paisys sudarytų paliaubų ir nesi priešins teisingesnėms nuolatinės taikos sąlygoms. Iva nas su džiaugsmu priėmė belaisvius, tačiau Povilui ne parodė pasiuntiniui deramos malonės, nes šis, sveikin damas Ivaną, nepavadino jo caru, be to, kadangi karalius Augustas laiške nepaminėjo to paties titulo, ir jis atsakomajame rašte nepavadino Augusto karaliumi. Lietuvių didikai nuogąstavo, 1552 m e ta i kad iš šios kibirkšties ne- įsipliekstų naujas gaisras, to dėl išsiuntė per garsų ir kilmingą vyrą Gaiką vieną laišką dūmai, o kitą Maskvos kunigaikštystės vyriau siajam vyskupui, kurį šie, visai nepaisydami nei baž nyčios praktikos, nei kokių įstatymų bei papročių, o žiūrėdami vien asmeninių užgaidų, vadina Maskvos patriarchu, prašydami, kad prikalbintų didįjį kuni gaikštį maloniai patvirtinti sudarytus susitarimus ir tuo tikslu atsiųsti pas karalių įgaliotus legatus.