Ivanas slapta sutelkė didelę kariuomenę, įsiveržė į Polocko vaivadiją ir gruodžio pabaigoje apsupo jos sostinę bei abi pilis. Ivanas su džiaugsmu priėmė Augusto atsiųstus belaisvius Michailą Ivanovičių ir Ivaną Selechovskį.
M at, išsiuntęs A u g u stu i laišką, p arag in o jį ta ik y tis ir pareiškė, jog, tro k šd am as taikos, m ielai įvykdysiąs viską, ko p ag eid au siąs k araliu s: esą šis p a n o rė jęs galįs siųsti savo įg alio tu s leg atu s į M askvą, an tra v ertu s, galįs m ask v ėn ų p a lau k ti V iln iu je. Šios ap g a u lės Iv an as griebėsi tam , k ad k a ra liu s, ta ria m o sau g u m o suviliotas, k u r k itu r n u k re ip tų savo jėg as, n etru k d y d a m as jam n e tik ė ta i įsiv eržti, k aip v ėliau p aa išk ė jo iš įv y k ių eigos, į tą a r k itą žem ę. M at, k ai žym i k ariu o m en ės dalis, v ed am a Polubinskio, nužy g iav o ginti nuo danų p ajū rio , o k ita p a tra u k ė L ietuvon į žiem os sto v y k las, Ivanas, tylom is p e r tu o s m etus su telk ęs d u šim tus tū k stan čių - p ėstin in kų, aštuo n iasd ešim t tū k stan čių ra ite lių bei du šim tus p abūklų, įsiveržė į P olocko v a iv a d iją ir gruodžio p a b aig o je apsupo v a iv a d ijo s sostinę bei abi pilis.
Paleidęs seimą, karalius Augustas pasiuntė kartu su savo tarpininku Povilu Ostrovickiu Maskvos didžiajam kunigaikščiui du belaisvius, garsios kilmės kunigaikščius Michailą IvanoviD era m a si su m a sk čių ir Ivaną Selechovskį, mav ė n a ls d ė l ta ik o s ir nydamas, kad dėl to Maskca ro titu lo vos valdovas labiau paisys sudarytų paliaubų ir nesipriešins teisingesnėms nuolatinės taikos sąlygoms. Ivanas su džiaugsmu priėmė belaisvius, tačiau Povilui neparodė pasiuntiniui deramos malonės, nes šis, sveikindamas Ivaną, nepavadino jo caru, be to, kadangi karalius Augustas laiške nepaminėjo to paties titulo, ir jis atsakomajame rašte nepavadino Augusto karaliumi. Lietuvių didikai nuogąstavo, 1552 m e ta i kad iš šios kibirkšties neįsipliekstų naujas gaisras, todėl išsiuntė per garsų ir kilmingą vyrą Gaiką vieną laišką dūmai, o kitą Maskvos kunigaikštystės vyriausiajam vyskupui, kurį šie, visai nepaisydami nei bažnyčios praktikos, nei kokių įstatymų bei papročių, o žiūrėdami vien asmeninių užgaidų, vadina Maskvos patriarchu, prašydami, kad prikalbintų didįjį kunigaikštį maloniai patvirtinti sudarytus susitarimus ir tuo tikslu atsiųsti pas karalių įgaliotus legatus.