Kultūrinis, pramoginis, saloninis universitetinio Vilniaus gyvenimas priešpriešinamas ramiai ir ritmingai kaimo gyvenimo tėkmei. Henrikui Römeriui, matyt, nemažai pastangų kainavo laiškas įkalintam tėvui, kurį norėjo pradžiuginti. Jis teigė pagaliau įvertinęs gamtos vaizdų grožį, nereikalaujančio laikytis etiketo kaimo gyvenimo žavesį, jam tai buvę sunku, nes, kaip rašė: „esu miesto žmogus ir miestas visada liks man mielesnis" 4 0.