Lietuvos istorijos žinių lobynas

LietuvosistorijaLietuvos istorijos žinių lobynas

asmuo

Gerardas Hircbergas

2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

1258 m. vicemagistro Gerardo Hircbergo sutartyje nurodyti Ordino ir Sambijos vyskupo žemės valdų plotai bei pasiskirstymas.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 350

Tačiau, jos forma ir plotas, lai­ kui bėgant, galėjo labai pakisti. Vitlandijos egzistavimą larp Sambijos, Natangijos ir Varmijos įrodo dar viena 1258 metų vicemagistro Gerar­ do Hircbergo sutartis, kurioje nurodyti Ordino ir Sambijos vyskupo žemės valdų plotai ir pasiskirstymas. Tos žemės, kurių net ligi minėtų metų abi šalys dar nebuvo pasidali­ jusios ir kurias reikėjo matuoti, buvo nerija ir Vitland- sorto žemės.
t-002vidutinis

Noris Gerhardas Hircbergas, rėdytojas kryžėjų, kaip įmanąs buvo pra dėjęs taupyti ir lengvinti tuos sluogavimus jau vai šindamas dirbėjus, vildamos bene nulyžins tuomi.

Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

PDF 370

Rūstybė ir įbingimas perkrikštų rodės aiškiai kas dieną visame Parusny. Noris Gerhardas Hirc- bergas, rėdytojas kryžėjų, kaip įmanąs buvo pra­ dėjęs taupyti ir lengvinti tuos sluogavimus jau vai­ šindamas dirbėjus, vildamos bene nulyžins tuomi. Lygia dalia įsakė kitiems zokano brostviams malo­ niai, patogiai, taikiai ir žmoniškai su perkrikštais elgtis ir juos gerbti, bet jo išmintingo įsakymo kiti neklausė, nei pavojaus jautė, užvis naujai įstoju­ sieji šiokie tokie pergalviai ir palaidūnai, kaip vir- šiaus minavojau, nieko kito nedyko, kaip tiktai viešpatauti ir savo smarkybe gandinti tuos visus, ku­ riuos valdė, idant bijotųsi jų žmonės ir ant jų žo­ džio drebėtų, nes ko gi kito galėjo viltis ir laukti nuo vagių ir piktadėjų ir kitų palaidūnų, kurie, įž- lugę nuodėmėse, ne širdį, bet akmenį, ne žmogaus privalumus, bet žvėrių, turėjo, nuo tų, kurie atkak­ lybę už išmintį, smarkybę už teisybę turėjo.